97 šventieji kalavijai... palaiminti ašmenys...

 

97 šventieji kalavijai... palaiminti ašmenys...

Ne, nepasigirdo. Tai realybė. Nedaug jų išliko, o žiūrint į dabartinį pontifiką, kažkaip nesitiki, jog jų bus 100 (ar daugiau)...

Taip, kaba apie popiežiaus palaimintus kalavijus. Ne-ne, ne apie tuos, kuriuos masiškai laimino kartu su kariais prieš žygį ar kovą, o apie tuos, kuriuos jie asmeniškai dovanojo Tikėjimui, Romai ir popiežiui nusipelniusiems valstybių veikėjams... Beje, 7 iš jų gavo LDK valdovai pradedant nuo 1432 m. iki 1726 m. (tame tarpe ir garsusis Sobieskis).

Sobieskiui įteiktas

 Ne, jie neturėjo tokio statuso, kaip tarkim, koks Aukso vilnos ar Mėlynojo raiščio ordinas – tai labiau brangus ir prabangus dėmesio ženklas, politinis įrankis.

Dabar jau sunku pasakyti, kaip atrodė pirmieji pontifikų dovanoti kalavijai, tačiau nuo XV a. tai nebuvo kovai ar karui skirtas įrankis – jie jau buvo stilizuoti, paradiniai ir ceremonialiniai. Be proto brangūs ir ištaigingi. Ir ilgi! Apie 2 metrus ilgio, įskaitant rankeną. Būdavo, kad  monetose monarchai vaizduojami būtent su šiais kalavijais (bent jau kalima bandyti spėti, kad vaizduojant jie ir turėti galvoje) – todėl, kai kada, monarchų rankose laikomi vienrankiai kalavijai atrodo neproporcingai ir nelogiškai ilgi...

Lotyniškai šie kalavijai buvo vadinami „ensis benedictus“, itališkai - stocco benedetto arba stocco pontificio. Kodėl pridėjau itališką pavadinimą? Tik dėl to, kad dėl jų “palaiminto/švento” kalavijo sinonimu tapo ir paprasčiausias pavadinimas - “popiežiaus kalavijas”. Beje, kartu su kalaviju buvo įteikiama ir popiežiaus kepurė: lot. - pileus arba capellus, arba it.: - berrettone pontificio arba berrettone ducale. Bet apie ją nekalbėsiu (foto ji gerai matoma - forma nesikeitė).

Taigi, tiesą pasakius, tas duotas skaičius „97“, yra tik  apie žinomus žmones, kuriems jie buvo įteikti ir šis skaičius labai sąlyginis - būta ir tokių, kuriuos išdovanojo ir niekas jų neužfiksavo. Vatikano buhalteriai ir finansinėse knygose jų apskaitą pradėjo vesti ganėtinai vėlai – nuo XIV a. pirmos pusės – 1357 m. Nors yra duomenų, kurie prilyginami pasakoms legendoms, jog pirmasis popiežiaus kalavijas buvo dovanotas frankų karaliui Pepinui Trumpajam (714-768) 758 m.  (dovanotas popiežiaus Pauliaus I (700-767). Įdomu tai, kad netgi pagal netiesioginius liudijimus škotų karaliui Viljamui Macenrikui (Uilliam mac Eanric, 1142 – 1214) 1202 m. įteiktas kalavijas, kai kurių istorikų taip pat laikomas tik gražia legenda, nors skaičiavimas pradedamas būtent nuo jo.

Žodžiu, kiek kainavo ar galėjo kainuoti štai toks „palaimintas“ kalavijas – nuo popiežiaus Martyno V (1369-1431) nebėra jokia paslaptis. Tik problema tame, jog pinigų vertę, pagal šios dienos prizmę - labai sunku įvertinti – perkamoji galia ir pirkimo prioritetai pernelyg labai skiriasi. Na, bet vis dėl to: pats kalavijas, diržas ir makštys - vidutiniškai apie 180 auksinių Florencijos florinų (+kepurė dar 55 florinai) – priklausomai nuo laikmečio, įvairiais skaičiavimais – apie 0,64-0,7 kg gryno aukso. Patikėkit – tai labai prabangi dovana – įvairiais skaičiavimais paprasčiausias kalavijas kainavo  nuo 0,5 sidabro svaro, o jau labai prabangus apie 1,6 svaro sidabru, kai popiežiaus kalavijas – jau daugiau nei 2 aukso svarus... Palyginimui – kilmingas riteris samdinys Anglijoje 14-15 a. galėjo būti nusamdytas už 4 sidabro šilingus, tai yra, kad gautų svarą, jam reikėjo ištarnauti 5 dienas: neuždirbtų, o gautų – nes jam dar reikėjo išlaikyti ir tarnus, ir žirgą, ir ginklus, ir t.t... Kaip pavyzdžiui – 1 šilingas pažui/ginklanešiui (jei kilmingi), 0,25 tarnui ar lankininkui (už dieną)...  Žodžiu, riteriui užsidirbti savo kalavijui nebuvo taip paprasta... (palyginimui geras meistras mūrininkas sidabro svarą galėjo uždirbti per 7 dienas (ir iš jų reikėjo išlaikyti šeimą, namus ir t.t.).

Bet grįžkim prie mūsų temos. Jeigu iki XV a. popiežiaus kalaviją (kiek jie tuomet kainavo ir kiek prabangūs – neaišku) galėjo gauti bet koks žinomas didikas atvykęs Kalėdoms į Romą, tai pamažėle ši tradicija pasikeitė ir jis būdavo jau įteikinėjamas tik nusipelniusiems Tikėjimui ir Romai.

Mums jau žinomi ceremoniniai popiežių kalavijai tradiciškai buvo dvirankiai, apie 2 ir daugiau metrus, rankena sidabrinė, inkrustuota auksu. Buoželė papuošta popiežiaus herbu. Patys ašmenys dažniausiai graviruoti ir puošti įvairiausiom inkrustacijom, graviūrom bei per ašmenis išilgai einančio popiežiaus vardu ir data, kada jis (kalavijas) buvo pašventintas. Pridedamos makštys ir diržas, taip put buvo neįtikėtinai prabangiai išpuošti, įskatant auksą, sidabrą, brangakmenius ir brangias (tiems laikams) medžiagas. Be abejo – kur tik įmanoma, dažnai neapseidavo be pontifiko herbo. Pačio gavėjo vardas niekada nebuvo graviruojamas ar įrašomas. Filosofija buvo tokia, jog tikrasis tikėjimo gynėjas yra popiežius, o kalaviją laikantis tai tik ginkluota pontifiko ranka.

Prie viso to reikia pridėti, jog tame, kad popiežiai dovanojo kalavijus - nėra nieko keisto – ši tradicija sietina su Švento Petro kalaviju, kuriuo jis bandė apginti Jėzų...

Tad...

Kaip ten bebūtų, dabar yra žinomi, tiksliau išlikę tik 20 XV-XVI a. tokių kalavijų. Tik deja, ne visi geros būklės, be diržų, be rankenų (jos, kaip brangiausia dalis) ir be makštų... Su kartu dovanotomis kelurėmis/kepaliušais – situacija dar blogesnė – juolab, kad jos ne visada lydėdavo kalaviją...

Na ir tradicijos. Šventinamas kalavijas būdavo prieš rytines Kalėdines mišias, pačio popiežiaus. Pati ceremonija niekuo neypatinga ir labai trumpa (malda, pakrapijimas ir t.t.). Kai kada ji vykdavo tiesiog kurioje nors popiežiaus rūmų koplyčioje arba Šv.Petro bazilikos zakristijoje. Jei šioje ceremonijoje dalyvaudavo asmuo, kuriam turėjo būti įteikiamas kalavijas, jis turėjo būti apsigaubęs balta mantija. Šis "laimingasis", priėmęs dovaną, kepurę užsidėdavo, kalaviją paimdavo į rankas ir bučiuodavo popiežiui ranką bei, kaip paklusnumo ir atsidavimo simbolį, jam įteikdavo šlepetę/batelį. Po to, jis, prisijungdavo prie popiežiaus svitos visai ceremonijai.

Tačiau tuo viskas nesibaigdavo – Kalėdinių rytinių pamaldų metu, priklausomai nuo kilmės (kunigaikštis, princas ar karalius/imperatorius) turėjo nusiimti dovanotą kepaliušą (paduodavo tarnui), išsitraukti kalaviją ir tris kartus suduoti juo į žemę (pabaksnoti smaigaliu), o po to tris kartus perskrosti orą (sumojuoti) ir įdėti jį atgal į makštis. Po šio veiksmo privalėjo sugiedoti Šv. Leono 5 psalmę (imperatoriai 7, kuri jiems buvo tinkamesnė). Na, o pasibaigus mišioms, atsisveikindavo su popiežiu ir iškilmingoje/pompastiškoje procesijoje, lydimas svitos iš pasiuntinių, draugų, bendražygių ir kardinolų, per visą Romą išdidžiai grįždavo į savo rezidenciją.



1330 m.
dovanota Jono XXII 
Rudolph'ui III iš Nidau, Neuchâtel grafo

Jei asmens, kuriam turėjo būti įteikiamas apdovanojimas, nebūdavo, kalavijas (ir kepaliušas) buvo nešamas iki Bazilikos paskui kryžių ir padedamas šalia altoriaus apaštalų pusėje. Vėliau, tradiciškai jau pavasarį, buvo siunčiamas pasiuntinys (patikėtinis/atstovas – emisaras) pas asmenį, kuriam turėjo būti įteikiamas kalavijas (ir kepurė). Na, o ten jau tradicija analogiška popiežiaus Auksinės Rožės (lot. rosa aurea) įteikimo ceremonijai. Bet ši ceremonija, kaip ir auksinė Rožė - tai jau kita tema. Beje, Auksinės Rožės tradicija, galimai, net dar senesnė, nei pašventintojo kalavijo... Bet apie tai jau kada nors...

Na ir sąrašiukas, jei kam įdomu. Nebaigtinis, o vardai angliškoje transkripcijoje. Labai patingėjau versti, bet manau suprantami.

 

Popiežius	Kalavijo šventinimo metai (dažnai sutampa su įteikimo)	Apdovanotasis
Innocent III	1202	William the Lion, king of Scots
Innocent III	1204	Peter II, king of Aragon
Clement VI	1347	Charles IV, emperor of the Holy Roman Empire
Urban V	1365	Louis I, duke of Anjou
Urban V	1366	John I, count of Armagnac
Gregory XI	1371	Louis I, duke of Anjou (again)
Urban VI	1386	Fortiguerra Fortiguerri, gonfaloniere of the Republic of Lucca
Martin V	1419	Charles, dauphin of France (future King Charles VII)
Martin V	1422	Louis III, king of Naples
Eugene IV	1432	Vladislaus II Jagiełło, king of Poland
Eugene IV	1434	Republic of Florence
Eugene IV		Vladislaus III, king of Poland and Hungary
Eugene IV	1446	John II, king of Castile
Nicholas V	1449	Francesco Foscari, doge of Venice
Nicholas V	1450	Albert VI, archduke of Austria
Nicholas V		Count of Sant'Angelo, ambassador of Naples
Nicholas V	1454	Ludovico Bentivoglio, ambassador of Bologna
Calixtus III	1456	Charles VII, king of France
Calixtus III	1457	Henry IV, king of Castile
Pius II	1458	Frederick III, emperor of the Holy Roman Empire
Pius II	1459	Albert III Achilles, margrave of Brandenburg-Ansbach
Pius II	1460	Philip the Good, duke of Burgundy
Pius II	1461	Louis XI, king of France
Pius II	1462	Cristoforo Moro, doge of Venice
Pius II	1466	Skanderbeg, lord of Albania
Paul II	1467 or 1469	Henry IV, king of Castile
Paul II	1468	Frederick III, emperor of the Holy Roman Empire
Paul II	1470	Matthias Corvinus, king of Hungary
Paul II		Borso d'Este, duke of Ferrara
Sixtus IV	1474	Philibert I, duke of Savoy
Sixtus IV	1477	Alfonso, duke of Calabria (future King Alfonso II of Naples)
Sixtus IV	1480	Federico da Montefeltro, duke of Urbino
Sixtus IV	1481	Edward IV, king of England
Sixtus IV	1482	Alfonso, duke of Calabria (future King Alfonso II of Naples, again)
Innocent VIII	1484	Francesco of Aragon, ambassador of Naples
Innocent VIII	Between 1484 and 1492	Ferdinand II, king of Aragon
Innocent VIII	1486	Enea López de Mendoza, count of Tendilla, ambassador of Castile and Aragon
Innocent VIII	1488	Giovanni Giacomo Trivulzio, general of the ecclesiastical army
Innocent VIII	1491	William III, landgrave of Hesse
Alexander VI	1492	Frederick, crown prince of Naples (future King Frederick IV)
Alexander VI	1493	Maximilian I, king of the Romans
Alexander VI	1494	Ferdinand, duke of Calabria
Alexander VI	1496	Philip the Fair, archduke of Austria
Alexander VI	1497	Bogislaw X, duke of Pomerania
Alexander VI	1498	Louis XII, king of France
Alexander VI		Cesare Borgia, duke of Valentinois, pope's son
Alexander VI	1501	Alfonso d'Este, heir to the Duchy of Ferrara, pope's son-in-law
Julius II	1506	James IV, king of Scots
Julius II	1508	Vladislaus II, king of Bohemia and Hungary
Julius II	1510	Switzerland
Leo X	1513	Henry VIII, king of England
Leo X	1514	Manuel I, king of Portugal
Leo X	1515	Republic of Florence (again)
Leo X	1516	Francis I, king of France
Leo X	1517	Maximilian I, emperor of the Holy Roman Empire
Clement VII		Sigismund I, king of Poland
Clement VII		Charles V, emperor of the Holy Roman Empire
Paul III	1536	James V, king of Scots
Paul III		Sigismund II Augustus, king of Poland
Paul III		Philip, prince of Asturias (future King Philip II of Spain)
Paul IV	1555	Ercole II d'Este, duke of Ferrara
Pius IV		Philip II, king of Spain (again)
Pius IV		Carlos, prince of Asturias
Pius V		Fernando Álvarez de Toledo y Pimentel, 3rd Duke of Alba
Pius V	1567	Ferdinand II, archduke of Further Austria
Gregory XIII		Stephen Báthory, king of Poland
Gregory XIII	1581	Ferdinand II, archduke of Further Austria (again)
Gregory XIV		Philip, prince of Asturias (future King Philip III of Spain)
Clement VII		Philip II, king of Spain (again)
Paul V		Philip, prince of Asturias (future King Philip IV of Spain)
Urban VIII		Vladislaus Sigismund, crown prince of Poland (future King Vladislaus IV)
Clement X		Michael Korybut Wiśniowiecki, king of Poland
Clement X	1674	John III Sobieski, king of Poland
Alexander VIII	1689	Francesco Morosini, doge of Venice
Benedict XIII		Frederick Augustus, crown prince of Poland (future King Augustus III)
Benedict XIV	1747	Manuel Pinto da Fonseca, grand master of the Knights Hospitaller
Clement XIV	1772	Francisco Ximenes de Texada, grand master of the Knights Hospitaller
Leo XII	1823	Louis Antoine, duke of Angoulême

 

Mūšis prie Šklovo (1654 m.)

        Iš esmės tai nėra labai įspūdingas mūšis ir jis neturėjo labai gilių pasekmių. Galimai tik tiek, kad maskvėnams parodė, jog jų gausesnės karinės pajėgos, tai dar ne pergalės garantas. Tai pirmasis Maskvos ir LDK karinių pajėgų susidūrimas per Maskvos - Lenkijos karą (1654-1667 m.; tuo pačiu metu ir karas su švedais, žinomas, kaip Švedų Tvanas - 1655-1660 m.). Keisčiausia, kad šis mūšis yra aprašytas tik rusų (beje ten vadinamas Rusų-Lenkų karu, nors iki Rusijos valstybės susikūrimo buvo dar geras pusšimtis metų (yra trys datos, priklausomai nuo pasiekėjų: Ivano/Jono IV karūnavimosi visos Rusios caru (titulas prilygintas cezario titului) 1547 m., po kurio kažkurį laiką minima "Rusų valstybė", bet iki Šklovos šis išsireiškimas nunyksta, 1721 m. kai Petras I gauna naują titulą Rusijos imperatoriaus titulą ir žodis "imperija" tampa "valstybės" sinonimu ir trečioji data, tai 1918 m., kai "imperijos" nelieka), anglų, lenkų ir t... kalbose, bet tik ne lietuviškai. Tuo tarpu taktine prasme, jis iš ties ganėtinai įdomus - jau pačioje karo pradžioje išryškino LDK karinių pajėgų stipriąsias ir silpnąsias puses...
         Na, bet spręskite patys.

      Žodžiu, karas prasidėjo, Maskvos caras Aleksėjus Michailovičius (1629-1676) apgulė Smolenską, o didysis etmonas Jonušas Radvila (1612-1655) prie Oršos ėmėsi telkti karines pajėgas. Užmanymas buvo paprastas - smūgiuoti ir alinti Smolenską apgulusią kariauną ir išvyti priešą. Tokia taktika LDK etmonų jau buvo išbandyta ir pasirodė visiškai veiksminga priešpastatant mažesnį kiekį karių, prieš gausesnes ginkluotas, bet mažiau judrias karines pajėgas. Tad caras Aleksėjus žinodamas kuom tai gresia, išsiunčia gausias pajėgas vadovaujamas Jurijaus Bariatinskio (?-1685) ir Jakobo Čerkaskio (?-1666) išvyti dar nespėjusias susiformuoti Jonušo pajėgas.
       Priešpastatytos pajėgos iš ties buvo gausios (įvairiais skaičiavimais du prieš vieną - bet apie tai kiek vėliau). Pagrinde tai buvo raiteliai, nes miesto apgulime jie iš esmės ne itin buvo reikalingi, kažkiek pėstininkų, gurguolė, kelios patrankėlės. Žodžiu, tai sužinojęs, didysis etmonas nusprendžia atsitraukti - išsiunčia gurguolę į užnugarį, o po kelių dienų atsitraukia ir pats.
         Pridengdamas lėtai judančią gurguolę su visomis karui skirtomis atsargomis, susiranda patogią vietą prie Šklovo upės ir įsikūręs už perkėlos/brastos ant kalvos, kurią iš visų pusių dengė miškas ir griovos, pradėjo laukti atjudančių maskovitų karių. Centre apie tis vėliavas (vėliau - eskadronus) sparnuotųjų husarų, apie penkias vėliavas raitųjų samdinių, apie dvi-tris vėliavas reitarų ir apie 28 vėliavų kazokų ir totorių. Daubose ir miške, kad negalėtų apeiti maskuoliai, įsitvirtino dragūnai. Taip, taip, nepasigirdo - dragūnai LDK, kaip kariniai daliniai jau egzistavo - tik tai nebuvo kavalerijos dalinys, o grynų gryniausi raitieji pėstininkai (dragūnai, kaip karinis dalinys sukurtas apie 1550-1560 m., net laipsniai ir daliniai vėliau išlaikyti kaip pėstininkų, o ne kavaleristų). Manoma, kad jų buvo apie 6 kuopas/vėliavas, o jiems gelbėjo apie 10 vokiečių-vengrų samdinių vėliavų ir kažkiek reguliariosios kariuomenės (Wojsko komputowe - pažodžiui - sąrašiniai kariai) bei pašauktinių - alia "milicijos" iš smulkiųjų bajorų  (laikoma itin silpnais ir menkai kovingais daliniais).
        Vos suspėjus įsitvirtinti, jau kitą dieną pasirodė maskovijos bojarinų pulkai (dar išties - senoviniai) ir metėsi tiesiai per brastą. Tik aišku, kad nieko jiems nepavyko, juos beveik iškarto atmušė. Nuslūgstant antpuoliui, pasirodė kiti moskovijos pulkai, kurie sustiprino priešakinius pulkus ir išėjo į antrąją ataką... ir  Jonušas įsakė šiek tiek atsitraukti , kad įviliotų moskovitus į spąstus - į gerai įtvirtintas pozicijas. Taktika kažkiek pasiteisino ir moskovitai metė vos ne stipriausius savo pulkus, tame tarpe ir apie 3000 reitarų (taip - Moskovijos caras Aleksėjus, ko gero pirmasis ne tik naudojo vakarų samdinius, bet ir iš tikrųjų, ir rimtai bandė reorganizuoti karines pajėgas pagal vakarietišką pavyzdį - pirmieji raitarų pulkai iš bojarinų pradėti formuoti 1632 m.).

      Iš viso į trečiąją ataką buvo mesta apie aštuonis tūkstančius raitelių, bet dėka karių ištvermės ir gamtinių sąlygų, išmušti LDK iš pozicijų jiems nepavyko. Tame tarpe bandyta apeiti ir flangus, bet to padaryti be pėstininkų - buvo paprasčiausiai neįmanoma. Dragūnai greit atšaldė ūmius protus.
         Ir visgi laikas žaidė moskovitų naudai. Tebuvo tik laiko klausimas, kada ateis pėstininkai ir papildomi raitelių būriai.
      Matomai Radvila turėjo neblogą žvalgybą, nes laiku sužinojo, kad maskvėnai vėl gavo naują,  bet žygio išvargintą pastiprinimą, o link jų juda ir visai nelaukiami pėstininkai. Gal buvo taip, gal ne (turiu galvoje žvalgybą), bet kaip tik tuo momentu etmonas Jonušas įsakė kontratakuoti - atakos smaigalyje buvo visi sparnuotieji husarai (trys vėliavos  - apie trys šimtai), reitarai, samdiniai ir lengvoji kavalerija...
         Priešas, nuo netikėtos kontratakos, suglumo ir pradėjo netvarkingai trauktis. Neatlaikė spaudimo - sunkioji kavalerija juos palaužė. Taip LDK kavalerija juos mušdama ir persekiodama nusekė iki pat jų gurguolės, stovyklos ir net lengvųjų pabūklų ir gal būtų sumušę, bet pėstininkai buvo pasiruošę ir  tolimesnė ataka galėjo visti į katastrofą, tad jiems teko grįžti.
            Temo, mūšis buvo baigtas. Moskovitai atsitraukė, o kitą dieną Jonušas įsakė trauktis dabartinio Borisovo kryptimi nepilnai suformuotas savo LDK pajėgas ...

          Taigi, LDK išsaugojo atsargas bei jau sutelktas karines pajėgas, tačiau karo ši pergalė nenulėmė - iš esmės - susidūrimas, kur dvigubai mažesnės ir dar nebaigtos formuoti karinės pajėgos atlaikė grėsmingą ir jau kažkiektai modernizuotą ir skaitlingesnį priešą: gerai žinoma, kad LDK karių galėjo būti iki 8000,  o dėl maskvėnų - nesutariama - su pėstininkais nuo 15000 ir daugiau, nors reliai manoma, kad susirėmime dalyvavo apie 12-13000... Tokia karo laimė ilgai tęstis negalėjo...
          Debesys virš LDK tirštėjo... Neužilgo Janušas pralaimi mūšyje prie Šepelevičės, įsiveržia švedai... Smolenskas pasiduoda...

Top–10 realiai įkainuotų šaltųjų ginklų...

 

Jau pas mane bloge buvo keli topai: legendiniai kalavijai, žinomiausi kalavijai, literatūriniai kalavijai, magiškieji/mistiškieji ritualiniai peiliai ir t.t. Dabar siūlau realiai įkainuotų, o ne menamai „neįkainuojamų“ šaltųjų ginklų dešimtuką. Be abejo jis bet kuriuo momentu gali būti peržaistas, bet šiai dienai, kažkaip taip (jei kas turit naujesnių duomenų – mielai prašom - perstumdysiu).

Tiesa, nenustebkit, kad kaina visur doleriais (kai kur aukcionai buvo ir svarais, ir eurais, ir t.t.), tiesiog tai duoklė pasaulinei tradicijai. Tik tiek...

 

10. Katana „Kamakura“ – 1992 m. už 418 tūks. $. Datuojamas XIII a. 125 tokie kalavijai paskelbti nacionaline vertybe: juos draudžiama išvežti iš šalies (Juyounkabazai).

9. Admirolo Nelsono (Horatio Nelson, 1st Viscount Nelson, 1st Duke of Bronté, 1758-1805) kardas. – 2002 m. parduota už 541,72 tūkst. $. Pats savaime nieko neypatingas, išskyrus tai, kad priklausė garsiajam admirolui ir kartu su jo kitais daiktais ir dokumentais pratūnojo paslėptas 200 metų medžio drevėje(paslėptas Aleksandro Devisono – Nelsono bičiulio, rasta 2001 m.).

8. Talvaras (vardo kaip tokio neturi – išvertus – tiesiog "kalavijas"). Indiškas vienašmenis kalavijas. Kaip ir klasika. Įdomu tai, kad pati geležtis europietiško tipo. Manoma, kad priklausė Didžiųjų Mogolų padišachui Šachui Džachanui (~XVII a. pirma pusė). Parduotas 2007 m. 717,8 tūkst. $.

7. Medžioklinis peilis. Manoma, kad priklausė Kuianluniui (Qianlong) – Madžūrijos šeštajam imperatoriui iš Cino dinastijos. Tiesiog medžioklinio peilio klasika: antilopės kaulo tuščiavidurė rankena, kurioje galima laikyti valgio lazdeles ir dantų krapštukus. O štai makštys – iš raganosio rago. Auksas, pusbrangiai akmenys ir t.t... Aukcione parduotas 2009 m. už 1,240 mln. $.

6. Generolo Granto (Hiram Ulysses Grant, 1822-1885) paradinis kalavijas. Generolas Grantas šį kalaviją gavo dovanų iš Kentukio piliečių, kai 1864 m. tapo vyriausiuoju JAV karinių pajėgų vadu. Kalavijas turi 26 deimantus iš kurių sudėlioti Granto inicialai – USG. Šis gražuolis parduotas už 1,6 mln. $ 2007 m.

5. Kaip nekeista – šiuolaikinis darbas. “Rytų perlas”. Tai peilis, kurį 1966 m. pagamino Basteris Varenskis (Warenski) 1966 m. (jam tada tebuvo 20 m.). Jie vėliau tapo žinomiausių prašmatnių durklų-peilių kūrėju. Šis gražuolis pagamintas Japonijoje, rankena inkrustuota 153 smaragdais, 9 briliantais ir auksu. Parduotas už 2,1 mln. $.

  

4. Šacho Džachano durklas. 2008 metais parduotas už 3,3 mln. $. Šį kartą užrašas ant durklo aiškiai įrodo jo kilmę ir savininką.

3. Nasridų dinastijos durklas. Šiaurės Afrika. Tokie buvo populiarūs Ispanijoje XV-XVI amžiuje. 2010 metais parduotas už 6 mln. $.

2. Napoleono kardas. Pats brangiausias ir prašmatniausias (turėjo jis jų gi ne vieną). Jo vertė sukilusi vien dėl to, kad būtent ją jis segėjo 1800 m. per Marengo mūšį. Kardas paskelbtas nacionaline vertybe. Jį uždrausta išvežti iš Prancūzijos. O kaina skaičiuojama pagal tai, kad 2007 m. vienas iš tolimų Napoleono palikuonių jį už 6,5 mln. $ pardavė kitam palikuoniui. Meistras Nicolas-Noel Boutet (1761-1833 m.; rūmų ginklininkas).

1. Na ir šiai dienai pats brangiausias – „BoaTengas“ (išvertus „Sklandanti brangenybė“) - kardas. Priklausė kinų imperatoriui Kuianlunui (Qianlong). Rankena nefritinė. Tokių buvo pagaminta 90. 2008 m. parduotas už 7,7 mln. $. Visi išlikę, laikomi nacionaline vertybe.

 

 

 

 

Širdžių ėdikas... Herzmäre… Už legendos šydo…

Ką galite pagalvoti šiais laikais išgirdę posakį „širdžių ėdikas“? A, ha... O realybėje, iš kur jis kilo?

Aišku, kad yra įvairių hipotezių, pradedant poetiškąja, jog tai aforizmas. Tos romantiškosios, be abejo gražios - bet tik tiek, o štai tikroji posakio esmė gali slypėti po visai realiais atsitikimais... Tiesiogine prasme... Ir nelabai mūsų akimis žiūrint gražiais atsitikimais.

Ir pirmiausia jis gimė, kaip meilės trikampio išdava... Gali būti, kad legenda mus pasiekia iš beprotiškų amžių glūdumų, tačiau pirmoji plačiausiai žinoma užrašyta drama buvo Konrado Viurcburgiečio (Konrad von Würzburg, 1220(30)-1287 m. – apie jį patį nesiplėsiu), kūrinyje „Herzmäre“, ir plačiai pasklinda po Vakarų Europą. Jei anksčiau tai galėjo būti tik legendos ir padavimai ar kraupios pasakėlė nakčiai, tai po Konrado šis siužetas tampa nelaimingo meilės trikampio sinonimu. Galimai galėjo būti ir pamėgžiotojų (veikiausiai ir buvo…)…

Legendos esmė tokia, kad buvo toks riteris, kuris įsimylėjo ištekėjusią „Frau“, bet jų aistringai meilei visomis tiesomis ir netiesomis (kipšas toks) trukdė jos vyras. Tad riteris iškeliavo į Palestiną, kurion keliaudamas iš meilės ilgesio nukaipo. Tik prieš mirtį dar prisakė nusiųsti jo širdį mylimajai. Tarnai priesaką įvykdė, bet "bjaurusis" baronas perėmė siuntinį - tai yra - širdį ir įsakė ją patiekti pietums. Žodžiu "bla-bla-bla"... ir „Frau“, sužinojusi, jog suvalgė savo meilužio širdį, miršta iš širdgėlos ir gėdos...

Žodžiu, „širdžių ėdikas“ ar „ėdikė“ folklore visai ne retas atvejis ir jis tikrai susijęs su meile... Tik vėlesniais ir visai nesenais laikais kažkada įgavęs kitą prasmę... Na ir, šis motyvas, neretai perpasakojimas įvairiausių taip vadinamo renesanso autorių. Jį galima sutikti ir Bokačio devintoje novelėje, ir Margaritos Navarietės 32-oje... Bet apie ją - kiek vėliau, nes ganėtinai įdomi josios istorijos versija, o dabar apie pačias širdis...

Ričardo Liūtaširdžio širdis

Širdis simbolikoje, be abejo, užima labai svarbią vietą. Bet, tai, vėlgi - labai senos tradicijos ir paremtos realiais veiksmais, o ne romantiniais polėkiais. Esmė tame, kad apie XII a. nuo frankų paplito paprotys širdį laidoti atskirai. Tai yra, karžygys-riteris, iškeliavęs į kokią „palestiną“, neretai prisako jo mirtie/žūties atveju parvežti ir palaidoti jo širdį jo pačio pasirinktoje vietoje. Kūną pargabenti tais laikais buvo nerealu, o štai didiko širdį, kokioje švininėje dėžutėje – visiškai įmanoma. Tad kūnas sau, širdis sau... Ir šitas paprotys, jau praradęs savo pirmykštį praktiškumą, kuo puikiausiai atžingsniavo iki XX a. (net XXI a.). Patys gi žinot apie Kostiušką ir Pilsudskį... ar ne? Žodžiu, toks paprotys buvo gajus ganėtinai ilgai ir kilmingųjų tarpe buvo populiarus per visą amžių virtinę. Dabar jau egzotika ir vos ne iškrypimas, o štai anuomet – savaime suprantamas dalykas... Ir šūksnis „užkaskit mano širdį prie...“ ar „mano širdis lieka su...“ -  kai kuriais atvejais turėjo fizinę prasmę...

Štai, tik mažytis sąrašėlis:

- Ričardas Liūtaširdis... jo širdis net 2012 metais buvo ekshumuota tiriant jo mirties priežastis (Širdis buvo palaidota Ruano Noter-Dame);

- Robertas I – Škotijos karalius...

- Lokanas – Dublino vyskupas...

- Anos Bolein – širdis Ervartone, jos jaunystės miestelyje...

- Šopenas – širdis Varšuvoje...

- Otas Habsburgas... Paskutiniojo Austro-Vengrų imperatoriaus kūnas Vienoje, o širdis 2011 m. perlaidota Vengrijoje Panonchalmo abatijoje...

Na, žodžiu, iš esmės – sąrašas begalinis...

Margarita Navarietė

Bet grįžkime prie legendų... Labai įdomi „širdžių ėdiko (-ės)“ arba „meilės trikampio“ Margaritos versija. Ir, tarp kitko, ten minimo barono veiksmai visiškai nesmerkiami, o netgi laikomi savaime suprantamais. Tarsi duoklė aniems laikams, vos ne kaip jo atlaidumo ir gerumo pavyzdys. Žodžiu, pagal siužetą, tai veiksmas frankų karaliaus Karolio VIII valdymo laikotarpiu (XV a. pabaiga). Jo kurjeris ir pasiuntinys (didikas be abejo) išvyksta į Šventąją Romos imperiją, kur priverstas naktį, kažkur pasienyje, apsistoti pas baroną. Kaip paaiškėjo, baronas labai vaidijosi su savo žmonos gimine - bijojo ir laukė jų antpuolio ar kažkokio tai keršto ir pasirodo, visa tai vyko dėl jo vokiškosios gražuolės žmonos neištikimybės. Jis ją aptiko su meilužiu, meilužį nudobė, ją nuskuto plikai, atėmė visas žmonos teises (va, kaip!) ir jos spintoje pakabino meilužio skeletą be kaukolės. Iš kaukolės jis padarė taurę (na, ne asmeniškai - tam meistrai yra): akiduobes užpylė sidabru ir kiekvieną kartą, kai nelaimingoji nusidėjėlė norėdavo atsigerti, gėrimus jai paduodavovo šioje kaukolėje... Va... Tik ši istorija baigiasi laimingai – niekas nieko nesuvalgė, o vyras, to biš – baronas, įsikišus kilniajam pasiuntiniui, priėmė žmonos atgailą ir jai atleido, ir laimingai toliau sau gyveno...

Na, va... štai jums ir dar viena - „skeleto spintoje“ - legendos pradžia...

Ah, tie meilės trikampiai... riteriniai romanai ir pamokslai.... jokios romantikos – vien tik aistra... ir bausmė... Už malonumus kartais tenka sumokėti...