Ulfbertas - legendinis vikingų kalavijas

Pamačiau šitą daiktą  (čia) ir prisiminiau, kad užrašuose turėjau pasižymėjęs šį tą apie vikingų kalavijus, apie kuriuos Lietuviškajame internete nieko neradau.

Ne šiaip kalavijus, o ulfbertus (angl. Ulfberht), kurie dabar kaip jau ir pamiršti, tačiau savo laiku priešams kėlė pavydą ir siaubą. Kuom jie taip ypatingi, tuputį vėliau, o dabar jų charakteristikos:

* Ulfbertai buvo kaldinami 9-11 a.

* Sveria apie 1,2 kg.

* Ilgis apie 91-95 cm.

* Plotis prie rankenos apie 5 cm.

* Paplitęs šiaurės Europoje.

* Tai tarpinis kalavijas tarp ankstyvųjų viduramžių kalavijų ir vėlesniųjų riterių kalavijų.

 Šių kalavijų ar šio kalavijų tipų rasta apie 170 ir ant visų stovėjo Ulfberto ženklas. Pavadinimas lyg turi senovės prancūzų šaknį „VLFBERHT”, tačiau kaldinti buvo tik Skandinavijos šalyse – pagrinde Norvegijoje. Visokie kitokie, kurie rasti pavyzdžiui Saksonijoje ar Moravijoje – nors ir turėjo tokius užrašus ir buvo nukaldinti pagal tą pačią technologiją, tačiau tai nebuvo tie patys orginalieji ulfbertai. Žodžiu, iš visos šios masės realūs kandidatai į ulfbertus gali būti 96, o visi kiti vienaip ar kitaip kelia abejones dėl savo kilmės.

O dabar pats įdomumas.

Viduramžiais, savo laiku, tai šie kalavijai tiesiog kėlė siaubą frankams ir britams ar kitiems, kuriems ramiai neleido gyventi vikingų ekspansija. Populiariai sakant, tai buvo tuometinių vikingų „nou-hau“. Šiuos kalavijus turėjo teisę nešioti tik skandinavų elitas. Karinis elitas. Pietinėje Europoje ir Rytuose, kaip trofėjų, jų buvo neįmanoma gauti, nes analogų nebuvo, o Skandinavijos šalyse juos kaldindavo tik itin nusipelniusiems karo vadams/kariams. Dažnai jie (kalavijai) šiuos karius lydėdavo ir į pomirtinę kelionę – į Valhalą. Dauguma rastųjų kalavijų – tai archeologiniai radiniai.

Kodėl taip buvo?

Palygint su jais, tuometinėje Europoje ir Artimojoje Azijoje kaldinami kalavijai vis tik turėjo daugokai šlako ir kitų priemaišų, kurie lemdavo kalavijų trapumą. Tuo tarpu vikingai pradėjo kaldinti pas save Azijoje įgytą tigelinio tipo plieno lydinį – ruošinius. Pagal analizę, tai plieno ruošiniai buvo gaminti Centrinėje Azijoje - Afganistane ir Irane ir matomai jų buvo atsigabenama rytiniais prekybų keliais (Juodoji jūra, Dniepras, Volga, Kaspija ir t.t., bet tai kita tema). Iš šių atsigabentų ruošinių jie ir kaldindavo šiuos savo kalavijus. Tigelinio tipo plienas, tai uždaroj formoj išvirta geležis su anglimi ir kitomis naudingomis priemaišomis, pagal specialias technologijas ir receptūras, tame tarpe valdant/kontroliuojant ir temperatūros kėlimą ir plieno atšaldinimą. Iš esmės tai buvo damasko arba bulato kalavijai.

Beje, ant šio tipo kalavijų visur stovintis užrašas „Ulfbertas“ – taip ir lieka paslaptis. Kas tai buvo – asmuo ar išradėjas, kuris pirmasis sugalvojo kaldinti tokį kalaviją ar dar kas nors – nežinoma. Tačiau tyrimų duomenimis, tokio tvirtumo kalavijus sugebėta kaldinti tik gerokai po 300 metų.

Sunkusis dvirankis kalavijas

Buvo šiokių tokių komentarų apie dvirankius sunkiuosius kalavijus, todėl tęsiant šią temą... galima pasakyti, kad tai kas trumpiems (bendras ilgis iki ~80-110 cm)

arba pusantriniams (bendras ilgis ~100 – 130 cm) kalavijams (dažnai dvirankiai),

buvo tik pageidautina savybė ir siekiamybė, tas sunkiajam dvirankiam kalavijui buvo vienintelis privalumas. Kitaip tariant, dvirankis kalavijas – nuo 120 iki 160 cm ir sveriantis nuo 3 iki 5 kilogramų – turėjo savybę arba galimybę prakirsti monolitinius šarvus, padėti efektingai pramušti priešo rikiuotę ir t.t.

Tai viena iš priežasčių kodėl jis ėmė populiarėti tada, kai išplito monolitinio tipo šarvai ir vėl buvo sugrįžta prie ietininkų falangos. Tai yra – nuo XV a. antros pusės. Jų piko ir žvaigždžių valanda buvo XVI amžius.

 Perkirsti šarvus tokiu kalaviju buvo įmanoma, nes dėl jo ilgio galas judėjo greitai, o dėl jo svorio ir inercijos, žinoma tik esant tam tikrom sąlygom (čia jau kovos menų meistrai galėtų plačiau pakomentuoti), susidaro pakankamas smūgis/dūris.

Kita sunkiųjų dvirankių kalavijų populiarumo priežastis ta, kad juo ginkluotas pėstininkas turėjo galimybę lygiavertiškai stoti į kovą prieš sunkiai ginkluotą raitelį.

Tačiau, skirtingai nuo susigulėjusių stereotipų, jis nebuvo naudojamas glaudžioje rikiuotėje, nes norint efektingai juo naudotis reikalinga erdvė. Jis daugiau buvo naudojamas, kaip puolamasis ginklas ne rikiuotės sudėtyje arba, kai rikiuotė iširdavo, susikaldydavo – t.y., kova pereidavo į individualius dvikovų ar „dvejetukų“, „trejetukų“... susirėmimus. Tai iš tiesų ir buvo šio kalavijo stichija.

Taip pat buvo naudojamas dvikovose. Na kaip gi tais laikais ir be jų...

Dar vienas stereotipas dėl jo panaudojimo perkertant ietį (piką, alebardą, kovos dalgį ar kitokį ilgakotį ginklą).

Iš tiesų tai kovos įkarštyje to neįmanoma padaryti arba įmanoma tik labai retais atvejais, nes ietis (alebarda, kovos dalgis ir t.t.) nebuvo įveržta stacionariai.  Ietininkas mobilus – ietimi jis „dirbdavo“, o ne, kaip rodo kai kuriuose filmuose įsiręžę stacionariai laikydavo. Galų gale rikiuotėje kalavijuočiui trūko erdvės.

Maksimum ką jis (kalavijuotis) galėjo daryti, tai atmušti ieties ataką arba nukreipti jos dūrį į šoną, viršų ar apačią ir tokiu būdu išvalyti erdvę ir bandyti pramušti priešininko rikiuotę

Taigi, dar kai kuriuose šaltiniuose dar teigiama, kad XVI amžiaus pėstininkų pamėgti sunkieji dvirankiai kalavijai, tame tarpe ir tada išpopuliarėjusieji flambergai, pagrinde buvo naudojami prieš raitelius – kavaleriją. Nežinau ar tai tiesa, bet graviūrų ar mokomosios medžiagos kai iliustruojama ar aprašoma dvirankiu kalaviju ginkluoto pėstininko pėstininkų dvikovos prieš raitelį - neradau. Sugriuvus rikiuotei, raitelių lavinai bet koks, kad ir kaip ginkluotas vienišas pėstininkas pasmerktas, o glaudžioje rikiuotėje naudotis sunkiuoju dvirankiu efektingai neįmanoma. Iširus rikiuotei prieš kavaleriją toks kalavijas galėjo tapti tik nebent tik kaip išsigelbėjimo ratas atsitraukiant ar sprunkant... Todėl šioje vietoje į žodį "pagrinde" - žiūrėčiau skeptiškai. Bent jau kol kas.

Beje apie flambergą. Tai sunkiojo dvirankio kalavijo rūšis. Flambergas net specialia popiežiaus bule buvo pripažintas, kaip nehumaniškas – nekrikščioniškas ginklas,

todėl, kariui, paimtam su tokiu ginklu į nelaisvę, nukirsdavo dešinę ranką, o dar dažniau jį nudaigodavo. Daugiau, atskirai apie flambergus gal neverta rašyti, o tik galima priminti, kad jos banguota geležtis buvo galandama kiekviena banga atskirai – tarsi savotiškas pjūklas, todėl traukiamo smūgio metu jis buvo efektyvesnis nei paprasto tiesiojo, o žaizdos, pagal to meto mediciną, praktiškai nepagydamos arba būdavo itin sunkios su likutiniais bjauriais randais. Beje, flambegas nebuvo toks idealus ginklas, kaip bandoma vaizduoti - jis buvo trapesnis, lyginant su analogišku tiesiuoju kalaviju.

Mitai ir stereotipai apie viduramžius... Vakarų ir Centrinės Europos kalavijų plienas...

3-oji legenda/stereotipas/mitas – minkštas ir blogas arba trupantis metalas, plienas, lydinys...

Iš tiesų, tai kaip ir ankstesnės temos tęsinys: http://oldalter.blogspot.lt/2016/04/damasko-plienas-bulatas-anglies-plieno.html

Pirmiausia, tai iš kur tokios legendos ir stereotipai? Na aišku, pirmoje vietoje tai grožinė literatūra ir pirmą vietą užimą Valteris Skotas su savo Liūtaširdžiu ir Saladinu, kuriems į rankas įdavė ginklus, kurie tais laikais neegzistavo ir netgi vienas nuo kito prasilenkė per porą šimtmečių (Liūtaširdis buvo ginkluotas 13 a. dvirankiu kalaviju, o Saladinas arabišku skimitaru, kuris sprendžiant iš aprašymo turėjo būti atsirado 15-16 a.)

ir žinoma japoniškų ir rytietiškų kalavijų garbintojai ir adeptai, o toliau jau pasigavo visokie rašeivos, fantastai, režisieriai ir t.t..

Kadangi labiausiai žinomi ir stipriausi, tampriausi  mitai susiję su „vakarietiško“ kalavijo ir japoniško kalavijo palyginimu, tai nuo jo ir reiktų pradėti.

Taigi, legenda sako, kad būtent Japonijos meistrai pasiekė aukščiausią kalavijų kaldinimo lygį. Na taip, a-cha, kur gi ne... kai jau ankstyvieji keltai, germanai, romėnai ir kiti, panašiai nuo III a. iki Kr. g. pradėjo kaldinti kalavijus suvirinimo būdu iš skirtingai anglimi prisotinto ir įvairaus rafinuoto (grynintos) kokybės plieno (steel refining – nenaudingų priedų pašalinimas arba atvirkščiai, reikalingų priedų įvedimas į struktūrą(?)). Tai patvirtina archeologiniai radiniai ir šių radinių tyrimai. Antikos ir ankstyvųjų viduramžių meistrai buvo įvaldę šią techniką ir jų gaminiai buvo pakankamoje aukštumoje, kaip aukštumoje jau buvo ir ašmenų zoninis ar laiptuotas grūdinimas.

Viduramžiais dumplinės geležies lydymo krosnys savo aukštumas jau buvo pasiekusios 13 amžiuje ir, kai kurie jų lydiniai, kaip rodo įvairūs tyrimai, nenusileidžia dabartinėmis technologijomis išgautų lydinių kokybei.

Pavyzdžiui 10-tu amžiumi datuojamo kalavijo, saugomo Eseno Lobyne (Vokietija)

tyrimas – jis turi sudėtingą ornamentinį suvirinimą - sieros iki 0,005 proc., o fosforo iki 0,015 proc.

Tai labiausiai nepageidaujamos priemaišos, o kad tokį efektą išgauti „namudinėmis“ sąlygomis, plieno lydimo, virinimo ir t.t., technologija turėjo būti atidirbta iki mažiausių smulkmenų ir pan.

Beje, anglies priemaišos viduramžių kalavijuose svyravo vidutiniškai nuo 0,6 iki 0,8 proc., o ašmenų tvirtumas vidutiniškai buvo nuo 47 iki 59 vienetų pagal Rokvelo metodą. Palyginimui japoniško kalavijo kertančioje dalyje (jėgos zonoje) apie 59 vienetų pagal Rokvelą.

Europietiški kalavijai kartai būdavo itin sudėtingų, tačiau efektingų konstrukcijų. O populiariausias tai: trijų sluoksnių – dvi juostos gerai prisotintos anglimi tarp kurių mažesnio, vidutinio sodrumo juosta. Kitaip tariant mažiau anglimi prisotintas plienas įvyniotas, kaip saldainiukas. Jei trumpiau, tai paneigia bet kokį tradicinio bulato ar damasko plieno ar Japonijoje kaldinto kalavijo pranašumą prieš Vakarų ir Centrinės Europos kalavijus. Netgi dar daugiau: V. Europoje nebuvo rastas nė vienas importinis rytietiškas bulato ar damasko kalavijas, kurio datavimas būtų senesnis už 15 a. ribas, nors jei tikėti mitais ir legendomis, riteriai ir turtingi kariūnai mokėdavo baisius pinigus už tokius kalavijus... Tačiau realybė dar žiauresnė – Damaskas iki pat 14 amžiaus iš vis nebuvo žinomas kaip kažkokia ginklakalystės vieta, o jame pačiame nebuvo rastų jokių įspūdingų lydymo krosnių ar kažkokios tai įrangos liekanų. Žodžiu – ši legenda, tai tik gražutė ir moksliniu požiūriu visiškai realybės neatitinkanti pasaka, panaši į tą pačią, kaip ir į tą, kuria maitinami turistai Egipte -  kai pasakojama, kaip šiuolaikiniai Egipto arabai yra egiptiečių palikuonys ir Egipto kultūros puoselėtojai...

Taip netyčia ir vėl sugrįžom prie bulato... na kartu ir prie japoniškų kalavijų legendos, bet jau iš kitos pusės. Legenda teigia, kad japoniškas arba bulatinis, damasko kalavijas gali vienu ypu perkisti šarvus, o kai kur netgi kartu su žmogumi... ir dar įstrigti balne... Nu jo... Galima ir paskaičiuoti: žmogaus kaulo riba apie 150 N į mm2 (15N/mm2) – palyginimui medžio nuo 70 iki 130 N/mm2, o plieno, kurio kietis 46-64 – atlaiko maksimalų spaudimą nuo 600 iki 1000 N/mm2. Tokiu būdu, net jei šarvai pagaminti iš pačios silpniausios grynosios geležies, kurios riba 200-300 N/mm2, kai stiprumas 20 pagal Rokvelą, pilnumoj perkirsti šarvuoto žmogaus fiziškai neįmanoma. Ką ten žmogaus – 1-1,5mm kirasos neįmanoma, kuri pagaminta, aišku, toli gražu, ne iš grynos geležies. Taigi - įmanoma perkisti nedideles plokšteles, grandijus, apgadinti šarvus... bet tik tiek... Nors pasitelkus magiją, užkalbėjus ašmenis... na bet tai palikim tolkienistams.. ir koperfildams... :P ;)

Na, o ką sako senovės rytiečiai? Ten tai ramu – visi rašytiniai arabų iki 14 amžiaus šaltiniai (Al-Kindi, Nasir al-Din al-Tusi ir t.t.) teigia, kad europietiški kalavijai yra brangūs, vertingi ir vertinami...

____________

P.S. Na, o anksčiau gyvavęs mitas, kad V. ir C. Europoje nebuvo išvystytas kovų menas, o tuo pačiu ir šaltaisiais ginklais, jau seniai sutramdytas... ir palaidotas... Tad apie jį net neberašysiu J

Kalavijų raida...

          Kaip ir žadėjau praeitame tekste, įdedu C. ir V. Europos kalvijų raidos principinę schemą. Kaip ir kada ši schema pas mane pateko ir kas ją paišė - nežinau. Bandžiau retušuoti, bet nelabai pavyko, nors išsididinus įžvelgti galima tiek datas, tiek formas.
          Jos esmė - tai puokštė, kuri prasideda nuo XV a., kai audringai (žmonijos raidos masteliu, žinoma) keitėsi karo ir kautynių ne tik taktika ir strategija, bet ir pati karo ir politikos filosofija; prasidėjo ekspansija-konkista į kitus kontinentus ir Europa pagaliau išlipo iš tos vaikiškos lovytės su grotelėmis ;) o tuo pačiu audringai ketėsi ir ginkluotė, atsirado begalė vykusių ir nevykusių ginkluotės pavyzdžių, kur kartais, kai reikia, sunku surasti logiką ir sąryšius...

         P.S. Terminologiją, aišku būtų neblogai adaptuoti, nes ta angliškai-itališkai-ispaniška terminologi kartais tik trikdo, nes turime nemažai lietuviškų atitikmenų, bet tam reikia mokėti piešti 

Mitai ir stereotipai apie viduramžius... Kalavijų ašmenys Aišku Vakarų ir Centrinę Europą...

 Antroji legenda/stereotipas/mitas, kad C. ir V. Europos kalavijai nebuvo aštrūs.

2-oji legenda/stereotipas/mitas, tai, kad C. ir V. Europos kalavijai nebuvo aštrūs. Kitaip tariant, jų išgalandinimas buvo tarsi kaltas, skirtas nokautuoti arba „sulankstyti“, jei pasiseks – „prakirsti“. Šis mitas jau kuo toliau, tuo mažiau turi pasekėjų, bet atskirais atvejais dar tokių pareiškimų galima išgirsti.

Tiesą pasakius, pats asmeniškai, apsišarvavęs kantrybe, galiu išgaląsti medžioklinį peilį ar bajonetės tipo durklą, bet su kalavijo galandinimu nesusidūriau, tad, jeigu „nusišnekėsiu“, atsiras kas pataisys – Ačiū iš anksto...

Šis mitas matomai vėlgi atsirado kaip sportinio fechtavimo išplitimo pasekmė ir netinkamų pavyzdžių (dekoratyviniai, paradiniai ir t.t., ir pan.) išplitimas. Ypač subujojo, kai Europoje, Amerikoje ir pan., įsibėgėjo ir pradėjo kilti susidomėjimas japoniškais kalavijais. Jų piaro ir reklamos atgarsius galime pajusti ir dabar. Visokie rytietiškų kovų menų ir sakurų adeptai dar ir dabar, užtikrintai ir išdidžiai, imsis su patosu postringauti apie rytietiško kalavijo galią, mistiką ir visokias kitokias ir  panašias nesąmones...

Kaipgi yra iš tikrųjų:

Tai štai, jau ankstyvose kronikose, graviūrose ir piešiniuose galima sutikti pavyzdžių, kai nukertamos galvos, galūnės ar žmogus perkertamas pusiau. Penkiolikto amžiaus fechtavimo vadovėliuose aprašoma ir vaizduojama, kaip priešininkas smeigia ar nukerta,

o 14-17‘likto amžiaus veikaluose apie kalavijo kovos meną, taikymą ir t.t., išskiriami iš esmės trys kalavijo smūgiai: kirtimo ar kertantysis smūgis, dūris ir... įpjovimas (! kalaviju).

Na, bet tai teorija. Tarkim vadovėliai perdėtai parašyti, piešinukai vaikams gąsdinti, o metraščiai pagražinti ir primeluoti, norint įsiteikti valdovui, siuzerenui, na ir iš vis juos rašė vienuoliai, kurie žalio supratimo neturėjo apie kovas (beje tai irgi ne tiesa... turėjo, ir dar kaip turėjo... bet čia jau kita tema)... Tad kaip yra su praktika?

O praktikoje štai tokia situacija...

* Archeologiniai žuvusių ar kažkada turėjusių sužeidimus karių ar kokių garsenybių tyrinėjimai patvirtina, kad dažnai galūnės būna nukirstos arba kauluose randami dūrių ir pjūvių pėdsakai. Nukirsti galūnes aišku buvo galima ir kirviu, tačiau kovos kirvis vėlyvesniuose amžiuose tampa beveik nebenaudojamas, o kauluose randami pjūvių ir dūrių pėdsakai, kurie galėjo būti padaryti tik pakankamai aštriu ir svariu daiktu/ginklu, keliauja tolyn per amžius...

* Kalavijo geometrija. Apie balansą buvo rašyta praeitoje temoje, tad nesikartosiu, o tik priminsiu, kad Europietiškas kalavijas, kurio svoris nuo 1,1 iki 1,2 kg, subalansuotas kaip tik dūrimui ir kirtimui. Taigi, čia daugiau reiktų kalbėti apie ašmenis.

Ašmenys. Originalaus Europietiško kalavijo kirtimo – jėgos vieta dažniausiai būna antrame trečdalyje ir jo plotis šioje vietoje būna nuo 25 iki 45 mm, o geležties storis plačiausioje vietoje iki 6 mm, tad turint galvoje rombo ar lašo formą,

automatiškai išeina, kad pjaunamosios dalies – ašmenų kampas svyruoja nuo 20 iki 30 laipsnių (pavyzdžiui, bendro naudojimo virtuvinis peilis - 30-35 laip., šefo virėjo 25-30 laip., medžiokliniai 30-45 laip., o skalpelis arba brzdaskutė 13-15 laip.)! Na ir dar papildomai – nė vienas originalus kovinis kalavijas neturi užapvalintų ašmenų, kaip kalto, jei jis būtų skirtas „lupimui“. Tiesą pasakius, tokios formos, kai turime nurodytos geometrijos geležtį, tai yra 50-60 laipsnių kampo, net neįmanoma išgauti. Tai reiškia, kad jau nuo pat pradžių pradžios, nukaldintas kalavijas užprogramuotas būti aštriu... Tai yra ne tik kirsti, bet ir pjauti, ir smeigti.

Tiesa, pasitaiko egzempliorių, ypač vėlesniuose pavyzdžiuose, kai net iki pirmo ketvirčio geležties po kryžma kalavijas būna stačiakampio ar ovalo formos arba paprasčiausiai gražinamas, bet ne galandamas. Bet tai būna dėl 3-jų  viena nuo kitos priklausančių priežasčių: ši kalavijo dalis nei kirtime, nei smeigime, nei pjovime nedalyvauja, dalis gardos ir kryžmos specifika trukdo arba apsunkina galandinimą ir dėl kovos technikos, kai vykdant tam tikrus smūgius ar gynybą naudojama silpnesnioji ranka...

________

 

3-oji legenda/stereotipas/mitas – minkštas ir blogas arba trupantis metalas, plienas, lydinys... Bet jau kitą kartą (jei spėsiu, tai ryt, o jei ne, tai už poros savaičių, nes ten kur vykstu, i-neto nėra, o užrašus vilktis paskui save nėra prasmės)...

Mitai ir stereotipai apie viduramžius... Aišku Vakarų ir Centrinę Europą...

(Stavangerio paminklas Norvegijos suvienijimui)

Nedidelė įžangėlė.

Iš pradžių norėjau apie ginklus, bet savaime išėjo taip, kad  prieš tai būtinai reikia pakalbėti apie žmonių ūgį. Jeigu dėl ginklų, tai lyginant su stereotipais, kurie dar buvo gana gyvi prieš kokį dešimtmetį, reikalai ženkliai pagerėjo, tai dėl žmonių ūgio X-XXI a. – beveik niekas nepajudėjo. Teko net matyti rekonstruktorių kažkokius proporcijų skaičiavimus, autentiško kalavijo pagaminimui, kuris pagal proporcijas tiktų šiuolaikiniam žmogui! O realybė tokia, kad žmonių vidutinis ūgis buvo labai panašus. Pagal antropologinius duomenis, priklausomai nuo regiono, nuo X a. iki XIX a. vidutinis vyro ūgis buvo nuo 160 iki 170 cm., o moterų apie 155-160 cm., tai yra, tik nuo 2-5-8 cm mažesni nei šių dienų vid. ūgis. Iš kur tokia informacija? Ogi iš antropologo Sebastjano Peino darbų, kuris ištyrė apie 3000 skeletų nuo viduramžių iki XIX a. Jo darbus patvirtino

http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0014498307000393

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC1139741/?tool=pubmed

Beje, tai tinka ir Lietuvai http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/zmoniu-ugis-xviixviii-amziuje/1381

Paieškojus galima rasti ir daugiau šio faktų patvitinimų.

Taigi, tada kodėl muziejiniai garderobai, įskaitant šarvus tokie mažyčiai? Viskas labai paprasta. Man savo laiku prie vienos ir XVII a. ekspozicijos paaiškino labai populiariai – mažaūgį garderobą dėl lengviau saugoti, pervežti, laikyti, komlpektuoti ir t.t. (na čia tai su tam tikra skeptiška išlyga) . Muziejuose ir parodose dažniausiai eksponuojami garderobai dažniausiai priklausė vaikams, mergaitėms ir paaugliams, kurie greit išaugdavo ir nesuspėdavo sudėvėti, tačiau, kadangi jie pagal savo laikmetį jau nebuvo laikomi vaikais, o buvo laikomi pilnai suaugusiais ir rengdavosi, kaip suaugę – jų, geros būklės rūbų ir apyvokos daiktų ir yra išlikę daugiausiai (tai jau labai rimtas argumentas).

Dėl šarvų, truputėlį, kitaip – iš esmės tai trys jų mažų gabaritų priežastys:

1. Tai kaip ir su garderobu, geriausiai išlikę ir jų daugiausiai, ne pilnai susiformavusio žmogaus, o vaikų, jaunuolių ir jaunimo šarvai. Na, aišku, su jais ir į karą praktiškai nevaikščiojo. Suaugusiam, kokiam 25-40‘čiam asmeniui priklaususių gerai išlikusių šarvų beveik nėra – tai retenybė. Nors sutikti galima. Pora tokių teko matyti Prancūzijoje. Su mano 180-čia, man būtų tikę. Tiesa, jų būklė tai buvo arti rūdžių gabalo.

2. Muziejuose sujungimai ir tarpai paliekami kiek mažesni, nei realiai tuos pačius šarvus dėtum ant realaus žmogaus... Retas muziejininkas varginasi ieškodamas tinkamo manekeno ir t.t.

3. Daug šarvų, ypač milaniško tipo, buvo pagaminti gerokai vėliau, po to, kai juos nustojo dėvėti mūšio ar karo metu ir jie nebuvo skirti nešiojimui. Jie nuo pat pradžių buvo skirti interjerui... Taigis... Dėl pernelyg sąžiningo meistrų darbo, nuo tikrų juos kartais būna net sunku atskirti... ;)

Tai štai, išėjo gan tokia ne menka nedidelės įžangėlės įžanga tik tam, kad kalbant apie kalavijo proporcijas ir svorį, nereikėtų taukšti apie žmonių akceleraciją... Iš esmės, kas tiko suaugusiam XII a., tas turi tikti ir dabar.

Uf...

1-oji legenda/stereotipas apie tiesiuosius kalavijus. atseit europietiški kalavijai buvo sunkūs ir nepatogūs kovoje. Ypač vienu metu, kai buvo populiari papuolėlių į praeitį tematika literatūroje, šis aspektas ypač buvo akcentuojamas. Atseit jie tokie nepatogūs ir baisūs, kad herojus rinkdavosi rytietišką kardą, nes su juo ten viskas ok. Teko net skaityti „rimtų vyrų“ išvedžiojimus, kad kalavijas svėrė apie 5-10-15 kg arba 30-40 svarų! Ir netinka fechtavimui, nes tai neišgaląstas armatūra! Ir iš esmės jais riteriai talžydavosi kaip pagaliais kol kuris kurį nuvarys į nokautą... ir deja, tokių scenų pilna Valterio Skoto knygose ir ankstesnių pastatymų filmuose ir t.t.

Visiška nesąmonė. Jei atmesti tokius specifinius ir specialios paskirtie kalavijus, kaip bastardas, dvirankiai landsknechtų, budelio ir paradiniai kalavijai, tai jų svoris visoje Europoje svyravo nuo 1,1 iki 1,2 kg. +- su nedidele paklaida! Tuo tarpu, tas pats kovinis kardas, nesvarbu, ar europietiškas ar rytietiškas, nuo 0,8 iki 1,2 kg., kovinė rapyra  - 1,1-1,4 kg., kovinis palašas (sunkusis kardas) – iki 1,4 kg... Va kaip... Nėra pasaulyje kovinio bendros kovinės paskirties kalavijo, kuris svertų itin sunkiai. Kreivarankio, atmestinai nukaldinto šlamšto – rasti galima, bet ne tokio sunkaus, kaip bandoma rodyti. Vadinasi ir išvada labai paprasta, jie ne itin nusileido kardui ar panašiam ginklui, juo buvo galima fechtuoti, o tai reiškia, kad ir jo balansas buvo pakankamoje aukštumoje. Jeigu paimti kokio XII-XIII amžiaus kalaviją, kurie laikomi klasikinių kalavijų naudojimo era, tai kaip taisyklė tokio kalavijo storis prie gardos buvo apie 4,7 mm, o apie centrą – kertamojoje arba jėgos vietoje - 3 mm, tad, tam, kad kalavijas svertų apie 3-5 kg., jo storis turėtų būti virš 1 cm  arbo turėjo būti specialiai sunkinamas, bet tai jau nonsensas! Štai pavyzdžiui Palangos pilkapyje rasta vikingų epochos baltiškasis kalavijas (nuotrauka pridedama) 80 cm ilgis, storis prie gardos 0,5 cm, o plotis 3,5 cm.

(beje, pabaltijo regione buvo mėgiami vienašmeniai kalavijai, o skandinavai – vikingai, sprendžiant pagal archeologinius duomenis, juos pamėgo kur kas vėliau, bet čia ne į tą temą, čia tik tarp kitko… http://www.vilkatlakai.lt/balt-ginkluot/ginklai/kalavijai  

http://alkas.lt/2011/09/26/n-petrosiute-garsus-zmogus-is-tylaus-kaimo/

)

Archeologiniai radiniai tai pat patvirtina, kad europietiškas kalavijo balansas buvo 11-14 cm nuo gardos (kryžmos/skersinio).

 Tai yra - visiškai neišsiskiria nuo kitų pasaulyje žinomų kalavijų...

Taigi, klaviju, o ypač vienašmeniu, buvo galima fechtuotis, jis buvo normalus, judrus ir puikus ginklas, patogus kovoje, o ne nudailintas armatūros gabalas...

Iš kur atsirado tokios legendos? Vėliau kada įmesiu kalavijo raidos schemą, bet iš esmės tokiam stereotipui išbujoti padėjo XIX a., kai jau kalavijai buvo beveik nebenaudojami, o jų paskutinieji atstovai buvo kavaleristų palašai ir kur, galų gale, juos pakeitė kardai... kai pradėjo užgimti dvikovos „iki pirmo kraujo“, o jas ėmė keisti sportinis fechtavimas. Taip jau išėjo savaime, kad su špaga ir kardu jaunasis ponas buvo pažystamas, o sunkus, paradinis, kuris nuo pat pradžių net nebuvo skirtas kovai arba koks įspūdingas ekskliuzyvinis bastardas kalavijas kabėjo ant sienos, o protėvio neišvaizdus kovinis, normalus, rūdijo kokioj skrynioj. Tai iš tos pačios serijos, kaip ir su paradiniais ir koviniais šarvais... Na, aišku, tam pasitarnavo ir romantiniai rašeivos, o vėliau ir kostiuminis kinas...

2-ji legenda. Kalavijo išgalandinimas... Vėliau, ne šiandien... ;)

9-ni literatūriniai-išgalvoti legendiniai žinomiausi kalavijai

              Manoma, kad nė vienas iš jų neegzistavo, bet plačiai yra žinomi.

Aišku, retai pasakos ir legendos būna laužiamos iš piršto, todėl bendrai paėmus, po kiekvienu iš jų matomai yra kažkoks prototipas.

Teatleidžia Tolkieno, Spakovskio ar panašių rašytojų gerbėjai. Čia nei hobitų, nei elfų, nei trolių ar kitų fentezi ciklo kalavijų ar kardų nebus. Čia surinkti kalavijai iš daug senesnių amžių, kurie įtakojo kultūrą ir papročius, kai dažnai jau sunku atskirti realybę nuo išgalvojimo. Galima net teigti, jog visi tie pasakų, žaidimų ir fentezi kalavijai gimė iš šio devintuko. Tiesą sakant, niekas nieko naujo, kaip šio devintuko legendose minimų kalavijų savybių ir nesugalvojo, o tik primąstė, prisiuvo ir išklaipė-iškraipė...

1. Na, aišku, pradėti reikia nuo Karaliaus Artūro Kalavijo

ir Ekskaliburo arba kartais galima dar sutikti jo sutrumpintą vardą Kaliburną (Excalibur)

. Dauguma įsivaizduoja, kad tai vienas ir tas pats kalavijas, tačiau pagal eposą, tai du skirtingi kalavijai. Pirmąjį karalius Artūras ištraukė iš akmens įrodydamas savo karališkąja kilmę ir jo makštys sustabdydavo kraujavimą, o antrąjį – Ekskaliburą, tarpininkaujant Merlinui, jam įteikė ežero mergelė (ežero laumė, ežero karalienė, valdovė), ir kurį jis prieš mirtį gražino vandenų pasauliui.

Ekskaliburas kirto ir medį ir metalą, nešė sėkmę, o kryžma buvo dviejų auksinių gyvačių-chimerų formos, kurios užuosdamos kovą ar kažkaip kitaip ją pajutusios, ar tiesiog, kai kalaviją apnuogindavo - imdavo skleisti ugnį ir savo akimis hipnotizavo priešą... Taigi, jei matote ekskaliburą, tai atkreipkite dėmesį į gardą – jos kryžma turi būti iš dviejų auksinių gyvačių žiūrinčių ašmenų pusėn, kitaip tai ne Eskaliburas ;) .

Beje, matomai su šiuo eposu galima paaiškinti Anglijoje ir Prancūzijoje gana ilgai vyravusį paprotį kalavijus-kardus be šeimininko (kaip pvz. Žanos d‘Ark) ar nesėkmingus, ar „užkeiktus“ skandinti ežeruose ar upėse.

Beje, Italijoje, Toskanoje, di San Galgano a Montesiepi koplyčioje saugomas įdomus artefaktas – kalavijas akmenyje.

Pasak legendos, jis priklausė nevidonui, mušeikai ir gašlūnui riteriui Galjanui Gvidočiui, kuris gyveno XII amžiuje. Įdomi legenda – kad apraminti šį siautulingą riterį, nusileido arkangelas Mykolas ir paprašė jo apsiraminti ir priimti Dievą į save, tai yra, kad išpirktų nuodėmes tapdamas vienuoliu, tačiau šis tik nusijuokė ir pareiškė, kad juo taps tik tada, jei kalavijas perkirs akmenį. Žodžiu, trenkė kalaviju per akmenį, bet arkangelas padarė stebuklą ir kalavijas įstrigo akmenyje. Kaip ten bebūtų, riteris tapo vienuoliu, o šiuolaikiniai mokslininkai kalaviją ir jo įstrigusią akmenyje dalį datuoja XI-XII amžiumi...

2. Askalonas (Ascalon) – Švento Jurgio kalavijas.

Pagal vieną iš populiariausių versijų drakoną jis nudeda ietimi, o pagal kitą, jei trumpai, tai slibiną jis užkalba maldomis ir aukai skirta mergelė slibiną parveda į miestą, kur miestiečiai matydami tokį stebuklą krikštijasi, o Jurgis slibiną užmuša kalaviju.

3. Ugnininis arba Ugnies kalavijas. Arba dar kitaip – Arkangelo Mykolo kalavijas.

Su juo arkangelas Mykolas išvijo Adomą ir Ievą iš rojaus, ir su juo saugo vartus į rojų.

Žodžiu šį super angelą, dangaus gynėją, ir kai kada žmonių užtarėją, karį, strategą ir šėtono bei jo išperų leginų tramdytoją lydi super ginkas - Liepsnojantis arba Ugnies kalavijas.

4. Damoklo kalavijas.

Perkeltinę jo prasmeę visi žino. Nėra net ko kartoti, nors jei trumpai, tai: Sirakūzų tironas Dionisas, norėdamas parodyti tariamą valdovų laimę, pasisodino Damoklą per puotą šalia savęs, bet virš jo galvos liepė ant ašuto pakabinti aštrų kalaviją

5. „Kladenec“. Tiems, kas susipažinęs su pasakomis apie visokius karžygius, tokius kaip Ilja Mūromietis, Sviatogoras, Ruslanas ir t.t. – jo pristatyti kaip ir nereikia. Tačiau yra keletas niuansų:

* jei žiūrėti į ištakas, tai iš pirmo žvilgsnio matyt reikėtų versti kaip „rastasis“, „paslėptasis“... „brangusis“ arba „lobių“ ir t.t., kalavijas. Žodžiu, jei lietuviškai - tai kalavijas „Rastinukas“ (rastas po to kai kažkas bandė paslėpė). Tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio, nes tas pats žodis gali reikšti, kad jis buvo iš reto tais laikais plieno, tai yra „Plieninis“ kalavijas arba „Brangusis kalavijas“, arba „Kertantis Kalavijas“ ar kalavijas „Kirtikas“ (po šiai dienai žodis „klast vragov“ – gali reikšti būtent kirstynes). Tačiau labai realu, kad jo ištakos, kaip ir prieš tai minėtas išsireiškimas, vis tik yra daug paprastesnis – senovės airių „claided“ arba lotyų „gladius“. Tad vertimas, atsižvelgiant į pasakų ir legendų prasmę, būtų pats paprasčiausias – „Kalavijų Kalavijas“.

* Stebuklingasis kalavijas, Kladenecas, Rastinukas arba Kalavijų Kalavijas, turi senesnes ištakas nei senovės Rusios legendos. Kai kurie tyrėjai jo šaknis įžvelgia ir tapatina su legendiniu kalaviju slibinu/gyvate - Aspidu, kuris buvo nukaldintas senovės Babilone. Kalavijas virsdavo slibinu, kuris žudydavo priešus. Taigi, jei gyvatė, tai ir išmintis. Vėlgi - Išminties kalavijas, kurį galėjai gauti arba, tiksliau, rasti tik parodydamas didelę drąsą ir gilią išmintį, o tada jau jis tarnaus ištikimai ir visus priešus nugalės.

* Kiti tyrėjai mato paraleles ir šį stebuklingą kalaviją tapatina su legendinio Erodo vaikaičiu Agripu Erodu Antipo sūnum. Jis jį nukaldinęs panaudoję išmintį, magiją, burtus ir t.t.. Žodžiu, šis kalvijas dega ir savo ugnimi muša visus priešus ir neatlaiko nei šarvai nei sienos. Tamsoje žibėjo ryškiai tamsiai mėlynai ir kai kurios kariaunos vien tik jį pamačiusios sukdavo namo.

Beje, šį „Rastinuką“ – „Kalavijų Kalaviją“, bandė surasti ir Anenerbe (Ahnenerbe)...

Žodžiu  - į jį sudėta beveik viskas kas galima sudėti iš šios tematikos, tad geriausiai ir parasčiausiai jį vadinti paprastai ir aiškiai ir be jokių užuolankų - Stebuklingas kalavijas, ir tiek...

6. Azotas (Azoth). Paracelsijaus (lot. Paracelsus, Philippus Aureolus Theophrastus Bombast von Hohenheim. Gyv. 1493-1541 m.) kalavijas Azotas.

Šiam kalavijui vardą davė demonas Azotas, kurį magas ir alchemikas Paracelsas įkalino kalavijo rankenos bumbule (ar pačioje rankenoje?). Jis gal menkai žinomas Lietuvoje, tačiau, pasak legendų, su juo ir kautis nereikėjo. Jis paprasčiausiai sunaikindavo priešų neapykantą ir Paracelsijus jį nešiodavo dieną ir naktį.

Taip pat teigiama, kad jis buvo tuščiaviduris ir jame magas saugojo stebuklingus miltelius su kuriais galėjo ne tiek gydyti, kiek akimirksniu nunešti šeimininką iš vienos vietos į kitą, teikė išmintį ir t.t., ir pan. Žodžiu šio kalavijo rankenoje buvo įtaisytas Filosofinis akmuo.

Su cheminiu elementu Mendelėjavo lentelėje, kuris buvo atrastas 18 a., jis turi tik bendrą šaknį – „nepalaikantis gyvybės“, o pas alchemikus tai buvo demono vardas, gyvsidabrio ir filosofinio akmens sinonimas... Merkurijus.

7. Danų, Islandų stebuklingieji kalavijai. Adelringas, Angurva, Angurvadel, Angurvadil, Angurvddel, Atveig.  

Tiesą pasakius Danų-Islandų legendose pilna visokių garsių kalavijų, iš kurių net nesuprasi ar čia vienas per kitą keliauja skirtingi ar tai tas pats kalavijas, bet visi jie turi bendrą bruožą – rastas drakono urve, žiba karo metu ir blanksta taikos metu, dainuoja iš anksto, kai ištraukiamas iš makštų (vienas iš variantų dainuoja kovose už Kristų), bet ašmenys raudonavo iš liūdesio (nuo ašmenų tekėjo kraujas), jei kova vykdavo kažkur toli.

8. Balmungas. Stebuklingas Zigfrido kalavijas, kuris buvo nukaltas Odinui, sulaužytas ir perkaltas ir paslėptas, kol Zigfrido tėvas jo neatrado.

Taip pat turėjo kelis vardus: Gram‘as, Notungas (Nothung), Mimung‘as, Barnstokas (Barnstock – ištrauktasis. Zigfiro tėvas jį ištraukė iš medžio).

9. Kalavijas Gyvatė arba imperatoriaus Ašoko kalavijas. Ašoko didžiojo kalavijas. Tai jau Indija, Bengalija... Afganistanas. Azijoje Aokos kalavijas arba Kalavijas Gyvatė, tai tas pats, kaip europiečiams Ekskaliburas. Bet kuris įmantresnis ir gražesnis ar tariamai magiškų galių turintis daiktas panašus į kardą ar kalaviją, gali būti pavadintas Ašoko kalaviju, o jei geležtė vingiuota (ale tipo flambertas), tai Azijoje jį pavadins Gyvačių kalaviju, turėdami omenyje Ašoką. Pagal legendą tai buvo labai žiaurus ir kraugeriškas imperatorius, genialus savo laikotarpio karvedys, kuriam ne menkai padėjo Gyvačių kalavijas, kuris galėjo vienu smūgiu nukirsti daugybę galvų. Tačiau pagal legendą tai pirmasis imperatorius užkariautojas, kuris pajuto pasišlykštėjimą karu ir žudynėmis, ir tapo budistu, savanoriškai nutraukė ekspansiją. Žodžiu persivertė į patį taikingiausią ir mieliausią, ir geriausią... ir per likusius gyvenimo metus tiek pridirbo gero, kad beveik(?) šventasis.