Nedidelė
įžangėlė.
Iš pradžių norėjau apie
ginklus, bet savaime išėjo taip, kad prieš
tai būtinai reikia pakalbėti apie žmonių ūgį. Jeigu dėl ginklų, tai lyginant su
stereotipais, kurie dar buvo gana gyvi prieš kokį dešimtmetį, reikalai ženkliai
pagerėjo, tai dėl žmonių ūgio X-XXI a. – beveik niekas nepajudėjo. Teko net
matyti rekonstruktorių kažkokius proporcijų skaičiavimus, autentiško kalavijo
pagaminimui, kuris pagal proporcijas tiktų šiuolaikiniam žmogui! O realybė
tokia, kad žmonių vidutinis ūgis buvo labai panašus. Pagal antropologinius
duomenis, priklausomai nuo regiono, nuo X a. iki XIX a. vidutinis vyro ūgis
buvo nuo 160 iki 170 cm., o moterų apie 155-160 cm., tai yra, tik nuo 2-5-8 cm
mažesni nei šių dienų vid. ūgis. Iš kur tokia informacija? Ogi iš antropologo
Sebastjano Peino darbų, kuris ištyrė apie 3000 skeletų nuo viduramžių iki XIX
a. Jo darbus patvirtino
Beje, tai tinka ir Lietuvai http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/zmoniu-ugis-xviixviii-amziuje/1381
Paieškojus galima rasti ir daugiau
šio faktų patvitinimų.
Taigi, tada kodėl muziejiniai
garderobai, įskaitant šarvus tokie mažyčiai? Viskas labai paprasta. Man savo
laiku prie vienos ir XVII a. ekspozicijos paaiškino labai populiariai – mažaūgį
garderobą dėl lengviau saugoti, pervežti, laikyti, komlpektuoti ir t.t. (na čia
tai su tam tikra skeptiška išlyga) . Muziejuose ir parodose dažniausiai
eksponuojami garderobai dažniausiai priklausė vaikams, mergaitėms ir
paaugliams, kurie greit išaugdavo ir nesuspėdavo sudėvėti, tačiau, kadangi jie
pagal savo laikmetį jau nebuvo laikomi vaikais, o buvo laikomi pilnai suaugusiais ir rengdavosi,
kaip suaugę – jų, geros būklės rūbų ir apyvokos daiktų ir yra išlikę daugiausiai (tai jau labai rimtas
argumentas).
Dėl šarvų, truputėlį, kitaip – iš
esmės tai trys jų mažų gabaritų priežastys:
1. Tai kaip ir su garderobu,
geriausiai išlikę ir jų daugiausiai, ne pilnai susiformavusio žmogaus, o vaikų,
jaunuolių ir jaunimo šarvai. Na, aišku, su jais ir į karą praktiškai
nevaikščiojo. Suaugusiam, kokiam 25-40‘čiam asmeniui priklaususių gerai
išlikusių šarvų beveik nėra – tai retenybė. Nors sutikti galima. Pora tokių
teko matyti Prancūzijoje. Su mano 180-čia, man būtų tikę. Tiesa, jų būklė tai
buvo arti rūdžių gabalo.
2. Muziejuose sujungimai ir tarpai
paliekami kiek mažesni, nei realiai tuos pačius šarvus dėtum ant realaus
žmogaus... Retas muziejininkas varginasi ieškodamas tinkamo manekeno ir t.t.
3. Daug šarvų, ypač milaniško tipo,
buvo pagaminti gerokai vėliau, po to, kai juos nustojo dėvėti mūšio ar karo
metu ir jie nebuvo skirti nešiojimui. Jie nuo pat pradžių buvo skirti
interjerui... Taigis... Dėl pernelyg sąžiningo meistrų darbo, nuo tikrų juos
kartais būna net sunku atskirti... ;)
Tai štai, išėjo gan tokia ne menka
nedidelės įžangėlės įžanga tik tam, kad kalbant apie kalavijo proporcijas ir
svorį, nereikėtų taukšti apie žmonių akceleraciją... Iš esmės, kas tiko
suaugusiam XII a., tas turi tikti ir dabar.
Uf...
1-oji legenda/stereotipas apie tiesiuosius
kalavijus. atseit europietiški kalavijai buvo sunkūs ir nepatogūs kovoje. Ypač vienu
metu, kai buvo populiari papuolėlių į praeitį tematika literatūroje, šis
aspektas ypač buvo akcentuojamas. Atseit jie tokie nepatogūs ir baisūs, kad
herojus rinkdavosi rytietišką kardą, nes su juo ten viskas ok. Teko net
skaityti „rimtų vyrų“ išvedžiojimus, kad kalavijas svėrė apie 5-10-15 kg arba
30-40 svarų! Ir netinka fechtavimui, nes tai neišgaląstas armatūra! Ir iš esmės
jais riteriai talžydavosi kaip pagaliais kol kuris kurį nuvarys į nokautą... ir
deja, tokių scenų pilna Valterio Skoto knygose ir ankstesnių pastatymų filmuose
ir t.t.
Visiška nesąmonė. Jei atmesti
tokius specifinius ir specialios paskirtie kalavijus, kaip bastardas,
dvirankiai landsknechtų, budelio ir paradiniai kalavijai, tai jų svoris visoje
Europoje svyravo nuo 1,1 iki 1,2 kg. +- su nedidele paklaida! Tuo tarpu, tas
pats kovinis kardas, nesvarbu, ar europietiškas ar rytietiškas, nuo 0,8 iki 1,2
kg., kovinė rapyra - 1,1-1,4 kg.,
kovinis palašas (sunkusis kardas) – iki 1,4 kg... Va kaip... Nėra pasaulyje
kovinio bendros kovinės paskirties kalavijo, kuris svertų itin sunkiai.
Kreivarankio, atmestinai nukaldinto šlamšto – rasti galima, bet ne tokio
sunkaus, kaip bandoma rodyti. Vadinasi ir išvada labai paprasta, jie ne itin
nusileido kardui ar panašiam ginklui, juo buvo galima fechtuoti, o tai reiškia,
kad ir jo balansas buvo pakankamoje aukštumoje. Jeigu paimti kokio XII-XIII
amžiaus kalaviją, kurie laikomi klasikinių kalavijų naudojimo era, tai kaip
taisyklė tokio kalavijo storis prie gardos buvo apie 4,7 mm, o apie centrą –
kertamojoje arba jėgos vietoje - 3 mm, tad, tam, kad kalavijas svertų apie 3-5
kg., jo storis turėtų būti virš 1 cm
arbo turėjo būti specialiai sunkinamas, bet tai jau nonsensas! Štai
pavyzdžiui Palangos pilkapyje rasta vikingų epochos baltiškasis kalavijas
(nuotrauka pridedama) 80 cm ilgis, storis prie gardos 0,5 cm, o plotis 3,5 cm.
(beje, pabaltijo regione buvo mėgiami vienašmeniai kalavijai, o skandinavai –
vikingai, sprendžiant pagal archeologinius duomenis, juos pamėgo kur kas
vėliau, bet čia ne į tą temą, čia tik tarp kitko… http://www.vilkatlakai.lt/balt-ginkluot/ginklai/kalavijai
)
Archeologiniai radiniai tai pat
patvirtina, kad europietiškas kalavijo balansas buvo 11-14 cm nuo gardos (kryžmos/skersinio).
Tai
yra - visiškai neišsiskiria nuo kitų pasaulyje žinomų kalavijų...
Taigi, klaviju, o ypač vienašmeniu,
buvo galima fechtuotis, jis buvo normalus, judrus ir puikus ginklas, patogus
kovoje, o ne nudailintas armatūros gabalas...
Iš kur atsirado tokios legendos?
Vėliau kada įmesiu kalavijo raidos schemą, bet iš esmės tokiam stereotipui išbujoti
padėjo XIX a., kai jau kalavijai buvo beveik nebenaudojami, o jų paskutinieji
atstovai buvo kavaleristų palašai ir kur, galų gale, juos pakeitė kardai... kai
pradėjo užgimti dvikovos „iki pirmo kraujo“, o jas ėmė keisti sportinis
fechtavimas. Taip jau išėjo savaime, kad su špaga ir kardu jaunasis ponas buvo
pažystamas, o sunkus, paradinis, kuris nuo pat pradžių net nebuvo skirtas kovai
arba koks įspūdingas ekskliuzyvinis bastardas kalavijas kabėjo ant sienos, o
protėvio neišvaizdus kovinis, normalus, rūdijo kokioj skrynioj. Tai iš tos
pačios serijos, kaip ir su paradiniais ir koviniais šarvais... Na, aišku, tam
pasitarnavo ir romantiniai rašeivos, o vėliau ir kostiuminis kinas...
2-ji legenda. Kalavijo
išgalandinimas... Vėliau, ne šiandien... ;)
.jpg)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą