9-ni literatūriniai-išgalvoti legendiniai žinomiausi kalavijai

              Manoma, kad nė vienas iš jų neegzistavo, bet plačiai yra žinomi.

Aišku, retai pasakos ir legendos būna laužiamos iš piršto, todėl bendrai paėmus, po kiekvienu iš jų matomai yra kažkoks prototipas.

Teatleidžia Tolkieno, Spakovskio ar panašių rašytojų gerbėjai. Čia nei hobitų, nei elfų, nei trolių ar kitų fentezi ciklo kalavijų ar kardų nebus. Čia surinkti kalavijai iš daug senesnių amžių, kurie įtakojo kultūrą ir papročius, kai dažnai jau sunku atskirti realybę nuo išgalvojimo. Galima net teigti, jog visi tie pasakų, žaidimų ir fentezi kalavijai gimė iš šio devintuko. Tiesą sakant, niekas nieko naujo, kaip šio devintuko legendose minimų kalavijų savybių ir nesugalvojo, o tik primąstė, prisiuvo ir išklaipė-iškraipė...

1. Na, aišku, pradėti reikia nuo Karaliaus Artūro Kalavijo

ir Ekskaliburo arba kartais galima dar sutikti jo sutrumpintą vardą Kaliburną (Excalibur)

. Dauguma įsivaizduoja, kad tai vienas ir tas pats kalavijas, tačiau pagal eposą, tai du skirtingi kalavijai. Pirmąjį karalius Artūras ištraukė iš akmens įrodydamas savo karališkąja kilmę ir jo makštys sustabdydavo kraujavimą, o antrąjį – Ekskaliburą, tarpininkaujant Merlinui, jam įteikė ežero mergelė (ežero laumė, ežero karalienė, valdovė), ir kurį jis prieš mirtį gražino vandenų pasauliui.

Ekskaliburas kirto ir medį ir metalą, nešė sėkmę, o kryžma buvo dviejų auksinių gyvačių-chimerų formos, kurios užuosdamos kovą ar kažkaip kitaip ją pajutusios, ar tiesiog, kai kalaviją apnuogindavo - imdavo skleisti ugnį ir savo akimis hipnotizavo priešą... Taigi, jei matote ekskaliburą, tai atkreipkite dėmesį į gardą – jos kryžma turi būti iš dviejų auksinių gyvačių žiūrinčių ašmenų pusėn, kitaip tai ne Eskaliburas ;) .

Beje, matomai su šiuo eposu galima paaiškinti Anglijoje ir Prancūzijoje gana ilgai vyravusį paprotį kalavijus-kardus be šeimininko (kaip pvz. Žanos d‘Ark) ar nesėkmingus, ar „užkeiktus“ skandinti ežeruose ar upėse.

Beje, Italijoje, Toskanoje, di San Galgano a Montesiepi koplyčioje saugomas įdomus artefaktas – kalavijas akmenyje.

Pasak legendos, jis priklausė nevidonui, mušeikai ir gašlūnui riteriui Galjanui Gvidočiui, kuris gyveno XII amžiuje. Įdomi legenda – kad apraminti šį siautulingą riterį, nusileido arkangelas Mykolas ir paprašė jo apsiraminti ir priimti Dievą į save, tai yra, kad išpirktų nuodėmes tapdamas vienuoliu, tačiau šis tik nusijuokė ir pareiškė, kad juo taps tik tada, jei kalavijas perkirs akmenį. Žodžiu, trenkė kalaviju per akmenį, bet arkangelas padarė stebuklą ir kalavijas įstrigo akmenyje. Kaip ten bebūtų, riteris tapo vienuoliu, o šiuolaikiniai mokslininkai kalaviją ir jo įstrigusią akmenyje dalį datuoja XI-XII amžiumi...

2. Askalonas (Ascalon) – Švento Jurgio kalavijas.

Pagal vieną iš populiariausių versijų drakoną jis nudeda ietimi, o pagal kitą, jei trumpai, tai slibiną jis užkalba maldomis ir aukai skirta mergelė slibiną parveda į miestą, kur miestiečiai matydami tokį stebuklą krikštijasi, o Jurgis slibiną užmuša kalaviju.

3. Ugnininis arba Ugnies kalavijas. Arba dar kitaip – Arkangelo Mykolo kalavijas.

Su juo arkangelas Mykolas išvijo Adomą ir Ievą iš rojaus, ir su juo saugo vartus į rojų.

Žodžiu šį super angelą, dangaus gynėją, ir kai kada žmonių užtarėją, karį, strategą ir šėtono bei jo išperų leginų tramdytoją lydi super ginkas - Liepsnojantis arba Ugnies kalavijas.

4. Damoklo kalavijas.

Perkeltinę jo prasmeę visi žino. Nėra net ko kartoti, nors jei trumpai, tai: Sirakūzų tironas Dionisas, norėdamas parodyti tariamą valdovų laimę, pasisodino Damoklą per puotą šalia savęs, bet virš jo galvos liepė ant ašuto pakabinti aštrų kalaviją

5. „Kladenec“. Tiems, kas susipažinęs su pasakomis apie visokius karžygius, tokius kaip Ilja Mūromietis, Sviatogoras, Ruslanas ir t.t. – jo pristatyti kaip ir nereikia. Tačiau yra keletas niuansų:

* jei žiūrėti į ištakas, tai iš pirmo žvilgsnio matyt reikėtų versti kaip „rastasis“, „paslėptasis“... „brangusis“ arba „lobių“ ir t.t., kalavijas. Žodžiu, jei lietuviškai - tai kalavijas „Rastinukas“ (rastas po to kai kažkas bandė paslėpė). Tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio, nes tas pats žodis gali reikšti, kad jis buvo iš reto tais laikais plieno, tai yra „Plieninis“ kalavijas arba „Brangusis kalavijas“, arba „Kertantis Kalavijas“ ar kalavijas „Kirtikas“ (po šiai dienai žodis „klast vragov“ – gali reikšti būtent kirstynes). Tačiau labai realu, kad jo ištakos, kaip ir prieš tai minėtas išsireiškimas, vis tik yra daug paprastesnis – senovės airių „claided“ arba lotyų „gladius“. Tad vertimas, atsižvelgiant į pasakų ir legendų prasmę, būtų pats paprasčiausias – „Kalavijų Kalavijas“.

* Stebuklingasis kalavijas, Kladenecas, Rastinukas arba Kalavijų Kalavijas, turi senesnes ištakas nei senovės Rusios legendos. Kai kurie tyrėjai jo šaknis įžvelgia ir tapatina su legendiniu kalaviju slibinu/gyvate - Aspidu, kuris buvo nukaldintas senovės Babilone. Kalavijas virsdavo slibinu, kuris žudydavo priešus. Taigi, jei gyvatė, tai ir išmintis. Vėlgi - Išminties kalavijas, kurį galėjai gauti arba, tiksliau, rasti tik parodydamas didelę drąsą ir gilią išmintį, o tada jau jis tarnaus ištikimai ir visus priešus nugalės.

* Kiti tyrėjai mato paraleles ir šį stebuklingą kalaviją tapatina su legendinio Erodo vaikaičiu Agripu Erodu Antipo sūnum. Jis jį nukaldinęs panaudoję išmintį, magiją, burtus ir t.t.. Žodžiu, šis kalvijas dega ir savo ugnimi muša visus priešus ir neatlaiko nei šarvai nei sienos. Tamsoje žibėjo ryškiai tamsiai mėlynai ir kai kurios kariaunos vien tik jį pamačiusios sukdavo namo.

Beje, šį „Rastinuką“ – „Kalavijų Kalaviją“, bandė surasti ir Anenerbe (Ahnenerbe)...

Žodžiu  - į jį sudėta beveik viskas kas galima sudėti iš šios tematikos, tad geriausiai ir parasčiausiai jį vadinti paprastai ir aiškiai ir be jokių užuolankų - Stebuklingas kalavijas, ir tiek...

6. Azotas (Azoth). Paracelsijaus (lot. Paracelsus, Philippus Aureolus Theophrastus Bombast von Hohenheim. Gyv. 1493-1541 m.) kalavijas Azotas.

Šiam kalavijui vardą davė demonas Azotas, kurį magas ir alchemikas Paracelsas įkalino kalavijo rankenos bumbule (ar pačioje rankenoje?). Jis gal menkai žinomas Lietuvoje, tačiau, pasak legendų, su juo ir kautis nereikėjo. Jis paprasčiausiai sunaikindavo priešų neapykantą ir Paracelsijus jį nešiodavo dieną ir naktį.

Taip pat teigiama, kad jis buvo tuščiaviduris ir jame magas saugojo stebuklingus miltelius su kuriais galėjo ne tiek gydyti, kiek akimirksniu nunešti šeimininką iš vienos vietos į kitą, teikė išmintį ir t.t., ir pan. Žodžiu šio kalavijo rankenoje buvo įtaisytas Filosofinis akmuo.

Su cheminiu elementu Mendelėjavo lentelėje, kuris buvo atrastas 18 a., jis turi tik bendrą šaknį – „nepalaikantis gyvybės“, o pas alchemikus tai buvo demono vardas, gyvsidabrio ir filosofinio akmens sinonimas... Merkurijus.

7. Danų, Islandų stebuklingieji kalavijai. Adelringas, Angurva, Angurvadel, Angurvadil, Angurvddel, Atveig.  

Tiesą pasakius Danų-Islandų legendose pilna visokių garsių kalavijų, iš kurių net nesuprasi ar čia vienas per kitą keliauja skirtingi ar tai tas pats kalavijas, bet visi jie turi bendrą bruožą – rastas drakono urve, žiba karo metu ir blanksta taikos metu, dainuoja iš anksto, kai ištraukiamas iš makštų (vienas iš variantų dainuoja kovose už Kristų), bet ašmenys raudonavo iš liūdesio (nuo ašmenų tekėjo kraujas), jei kova vykdavo kažkur toli.

8. Balmungas. Stebuklingas Zigfrido kalavijas, kuris buvo nukaltas Odinui, sulaužytas ir perkaltas ir paslėptas, kol Zigfrido tėvas jo neatrado.

Taip pat turėjo kelis vardus: Gram‘as, Notungas (Nothung), Mimung‘as, Barnstokas (Barnstock – ištrauktasis. Zigfiro tėvas jį ištraukė iš medžio).

9. Kalavijas Gyvatė arba imperatoriaus Ašoko kalavijas. Ašoko didžiojo kalavijas. Tai jau Indija, Bengalija... Afganistanas. Azijoje Aokos kalavijas arba Kalavijas Gyvatė, tai tas pats, kaip europiečiams Ekskaliburas. Bet kuris įmantresnis ir gražesnis ar tariamai magiškų galių turintis daiktas panašus į kardą ar kalaviją, gali būti pavadintas Ašoko kalaviju, o jei geležtė vingiuota (ale tipo flambertas), tai Azijoje jį pavadins Gyvačių kalaviju, turėdami omenyje Ašoką. Pagal legendą tai buvo labai žiaurus ir kraugeriškas imperatorius, genialus savo laikotarpio karvedys, kuriam ne menkai padėjo Gyvačių kalavijas, kuris galėjo vienu smūgiu nukirsti daugybę galvų. Tačiau pagal legendą tai pirmasis imperatorius užkariautojas, kuris pajuto pasišlykštėjimą karu ir žudynėmis, ir tapo budistu, savanoriškai nutraukė ekspansiją. Žodžiu persivertė į patį taikingiausią ir mieliausią, ir geriausią... ir per likusius gyvenimo metus tiek pridirbo gero, kad beveik(?) šventasis.