Sunkusis dvirankis kalavijas

Buvo šiokių tokių komentarų apie dvirankius sunkiuosius kalavijus, todėl tęsiant šią temą... galima pasakyti, kad tai kas trumpiems (bendras ilgis iki ~80-110 cm)

arba pusantriniams (bendras ilgis ~100 – 130 cm) kalavijams (dažnai dvirankiai),

buvo tik pageidautina savybė ir siekiamybė, tas sunkiajam dvirankiam kalavijui buvo vienintelis privalumas. Kitaip tariant, dvirankis kalavijas – nuo 120 iki 160 cm ir sveriantis nuo 3 iki 5 kilogramų – turėjo savybę arba galimybę prakirsti monolitinius šarvus, padėti efektingai pramušti priešo rikiuotę ir t.t.

Tai viena iš priežasčių kodėl jis ėmė populiarėti tada, kai išplito monolitinio tipo šarvai ir vėl buvo sugrįžta prie ietininkų falangos. Tai yra – nuo XV a. antros pusės. Jų piko ir žvaigždžių valanda buvo XVI amžius.

 Perkirsti šarvus tokiu kalaviju buvo įmanoma, nes dėl jo ilgio galas judėjo greitai, o dėl jo svorio ir inercijos, žinoma tik esant tam tikrom sąlygom (čia jau kovos menų meistrai galėtų plačiau pakomentuoti), susidaro pakankamas smūgis/dūris.

Kita sunkiųjų dvirankių kalavijų populiarumo priežastis ta, kad juo ginkluotas pėstininkas turėjo galimybę lygiavertiškai stoti į kovą prieš sunkiai ginkluotą raitelį.

Tačiau, skirtingai nuo susigulėjusių stereotipų, jis nebuvo naudojamas glaudžioje rikiuotėje, nes norint efektingai juo naudotis reikalinga erdvė. Jis daugiau buvo naudojamas, kaip puolamasis ginklas ne rikiuotės sudėtyje arba, kai rikiuotė iširdavo, susikaldydavo – t.y., kova pereidavo į individualius dvikovų ar „dvejetukų“, „trejetukų“... susirėmimus. Tai iš tiesų ir buvo šio kalavijo stichija.

Taip pat buvo naudojamas dvikovose. Na kaip gi tais laikais ir be jų...

Dar vienas stereotipas dėl jo panaudojimo perkertant ietį (piką, alebardą, kovos dalgį ar kitokį ilgakotį ginklą).

Iš tiesų tai kovos įkarštyje to neįmanoma padaryti arba įmanoma tik labai retais atvejais, nes ietis (alebarda, kovos dalgis ir t.t.) nebuvo įveržta stacionariai.  Ietininkas mobilus – ietimi jis „dirbdavo“, o ne, kaip rodo kai kuriuose filmuose įsiręžę stacionariai laikydavo. Galų gale rikiuotėje kalavijuočiui trūko erdvės.

Maksimum ką jis (kalavijuotis) galėjo daryti, tai atmušti ieties ataką arba nukreipti jos dūrį į šoną, viršų ar apačią ir tokiu būdu išvalyti erdvę ir bandyti pramušti priešininko rikiuotę

Taigi, dar kai kuriuose šaltiniuose dar teigiama, kad XVI amžiaus pėstininkų pamėgti sunkieji dvirankiai kalavijai, tame tarpe ir tada išpopuliarėjusieji flambergai, pagrinde buvo naudojami prieš raitelius – kavaleriją. Nežinau ar tai tiesa, bet graviūrų ar mokomosios medžiagos kai iliustruojama ar aprašoma dvirankiu kalaviju ginkluoto pėstininko pėstininkų dvikovos prieš raitelį - neradau. Sugriuvus rikiuotei, raitelių lavinai bet koks, kad ir kaip ginkluotas vienišas pėstininkas pasmerktas, o glaudžioje rikiuotėje naudotis sunkiuoju dvirankiu efektingai neįmanoma. Iširus rikiuotei prieš kavaleriją toks kalavijas galėjo tapti tik nebent tik kaip išsigelbėjimo ratas atsitraukiant ar sprunkant... Todėl šioje vietoje į žodį "pagrinde" - žiūrėčiau skeptiškai. Bent jau kol kas.

Beje apie flambergą. Tai sunkiojo dvirankio kalavijo rūšis. Flambergas net specialia popiežiaus bule buvo pripažintas, kaip nehumaniškas – nekrikščioniškas ginklas,

todėl, kariui, paimtam su tokiu ginklu į nelaisvę, nukirsdavo dešinę ranką, o dar dažniau jį nudaigodavo. Daugiau, atskirai apie flambergus gal neverta rašyti, o tik galima priminti, kad jos banguota geležtis buvo galandama kiekviena banga atskirai – tarsi savotiškas pjūklas, todėl traukiamo smūgio metu jis buvo efektyvesnis nei paprasto tiesiojo, o žaizdos, pagal to meto mediciną, praktiškai nepagydamos arba būdavo itin sunkios su likutiniais bjauriais randais. Beje, flambegas nebuvo toks idealus ginklas, kaip bandoma vaizduoti - jis buvo trapesnis, lyginant su analogišku tiesiuoju kalaviju.