Antroji legenda/stereotipas/mitas, kad C. ir V. Europos kalavijai nebuvo aštrūs.
2-oji
legenda/stereotipas/mitas, tai, kad C. ir V. Europos kalavijai nebuvo aštrūs.
Kitaip tariant, jų išgalandinimas buvo tarsi kaltas, skirtas nokautuoti arba
„sulankstyti“, jei pasiseks – „prakirsti“. Šis mitas jau kuo toliau, tuo mažiau
turi pasekėjų, bet atskirais atvejais dar tokių pareiškimų galima išgirsti.
Tiesą
pasakius, pats asmeniškai, apsišarvavęs kantrybe, galiu išgaląsti medžioklinį
peilį ar bajonetės tipo durklą, bet su kalavijo galandinimu nesusidūriau, tad,
jeigu „nusišnekėsiu“, atsiras kas pataisys – Ačiū iš anksto...
Šis
mitas matomai vėlgi atsirado kaip sportinio fechtavimo išplitimo pasekmė ir
netinkamų pavyzdžių (dekoratyviniai, paradiniai ir t.t., ir pan.) išplitimas. Ypač
subujojo, kai Europoje, Amerikoje ir pan., įsibėgėjo ir pradėjo kilti
susidomėjimas japoniškais kalavijais. Jų piaro ir reklamos atgarsius galime
pajusti ir dabar. Visokie rytietiškų kovų menų ir sakurų adeptai dar ir dabar,
užtikrintai ir išdidžiai, imsis su patosu postringauti apie rytietiško kalavijo
galią, mistiką ir visokias kitokias ir
panašias nesąmones...
Kaipgi
yra iš tikrųjų:
Tai
štai, jau ankstyvose kronikose, graviūrose ir piešiniuose galima sutikti
pavyzdžių, kai nukertamos galvos, galūnės ar žmogus perkertamas pusiau.
Penkiolikto amžiaus fechtavimo vadovėliuose aprašoma ir vaizduojama, kaip
priešininkas smeigia ar nukerta,
o 14-17‘likto amžiaus veikaluose apie kalavijo kovos meną, taikymą ir t.t., išskiriami iš esmės trys kalavijo smūgiai: kirtimo ar kertantysis smūgis, dūris ir... įpjovimas (! kalaviju).
Na, bet tai teorija. Tarkim vadovėliai perdėtai parašyti, piešinukai vaikams gąsdinti, o metraščiai pagražinti ir primeluoti, norint įsiteikti valdovui, siuzerenui, na ir iš vis juos rašė vienuoliai, kurie žalio supratimo neturėjo apie kovas (beje tai irgi ne tiesa... turėjo, ir dar kaip turėjo... bet čia jau kita tema)... Tad kaip yra su praktika?
o 14-17‘likto amžiaus veikaluose apie kalavijo kovos meną, taikymą ir t.t., išskiriami iš esmės trys kalavijo smūgiai: kirtimo ar kertantysis smūgis, dūris ir... įpjovimas (! kalaviju).
Na, bet tai teorija. Tarkim vadovėliai perdėtai parašyti, piešinukai vaikams gąsdinti, o metraščiai pagražinti ir primeluoti, norint įsiteikti valdovui, siuzerenui, na ir iš vis juos rašė vienuoliai, kurie žalio supratimo neturėjo apie kovas (beje tai irgi ne tiesa... turėjo, ir dar kaip turėjo... bet čia jau kita tema)... Tad kaip yra su praktika?
O
praktikoje štai tokia situacija...
*
Archeologiniai žuvusių ar kažkada turėjusių sužeidimus karių ar kokių
garsenybių tyrinėjimai patvirtina, kad dažnai galūnės būna nukirstos arba
kauluose randami dūrių ir pjūvių pėdsakai. Nukirsti galūnes aišku buvo galima ir
kirviu, tačiau kovos kirvis vėlyvesniuose amžiuose tampa beveik nebenaudojamas,
o kauluose randami pjūvių ir dūrių pėdsakai, kurie galėjo būti padaryti tik
pakankamai aštriu ir svariu daiktu/ginklu, keliauja tolyn per amžius...
*
Kalavijo geometrija. Apie balansą buvo rašyta praeitoje temoje, tad
nesikartosiu, o tik priminsiu, kad Europietiškas kalavijas, kurio svoris nuo
1,1 iki 1,2 kg, subalansuotas kaip tik dūrimui ir kirtimui. Taigi, čia daugiau
reiktų kalbėti apie ašmenis.
Ašmenys.
Originalaus Europietiško kalavijo kirtimo – jėgos vieta dažniausiai būna
antrame trečdalyje ir jo plotis šioje vietoje būna nuo 25 iki 45 mm, o
geležties storis plačiausioje vietoje iki 6 mm, tad turint galvoje rombo ar
lašo formą,
automatiškai išeina, kad pjaunamosios dalies – ašmenų kampas svyruoja nuo 20 iki 30 laipsnių (pavyzdžiui, bendro naudojimo virtuvinis peilis - 30-35 laip., šefo virėjo 25-30 laip., medžiokliniai 30-45 laip., o skalpelis arba brzdaskutė 13-15 laip.)! Na ir dar papildomai – nė vienas originalus kovinis kalavijas neturi užapvalintų ašmenų, kaip kalto, jei jis būtų skirtas „lupimui“. Tiesą pasakius, tokios formos, kai turime nurodytos geometrijos geležtį, tai yra 50-60 laipsnių kampo, net neįmanoma išgauti. Tai reiškia, kad jau nuo pat pradžių pradžios, nukaldintas kalavijas užprogramuotas būti aštriu... Tai yra ne tik kirsti, bet ir pjauti, ir smeigti.
automatiškai išeina, kad pjaunamosios dalies – ašmenų kampas svyruoja nuo 20 iki 30 laipsnių (pavyzdžiui, bendro naudojimo virtuvinis peilis - 30-35 laip., šefo virėjo 25-30 laip., medžiokliniai 30-45 laip., o skalpelis arba brzdaskutė 13-15 laip.)! Na ir dar papildomai – nė vienas originalus kovinis kalavijas neturi užapvalintų ašmenų, kaip kalto, jei jis būtų skirtas „lupimui“. Tiesą pasakius, tokios formos, kai turime nurodytos geometrijos geležtį, tai yra 50-60 laipsnių kampo, net neįmanoma išgauti. Tai reiškia, kad jau nuo pat pradžių pradžios, nukaldintas kalavijas užprogramuotas būti aštriu... Tai yra ne tik kirsti, bet ir pjauti, ir smeigti.
Tiesa,
pasitaiko egzempliorių, ypač vėlesniuose pavyzdžiuose, kai net iki pirmo
ketvirčio geležties po kryžma kalavijas būna stačiakampio ar ovalo formos arba
paprasčiausiai gražinamas, bet ne galandamas. Bet tai būna dėl 3-jų viena nuo kitos priklausančių priežasčių: ši
kalavijo dalis nei kirtime, nei smeigime, nei pjovime nedalyvauja, dalis gardos
ir kryžmos specifika trukdo arba apsunkina galandinimą ir dėl kovos technikos,
kai vykdant tam tikrus smūgius ar gynybą naudojama silpnesnioji ranka...
________
3-oji
legenda/stereotipas/mitas – minkštas ir blogas arba trupantis metalas, plienas,
lydinys... Bet jau kitą kartą (jei spėsiu, tai ryt, o jei ne, tai už poros
savaičių, nes ten kur vykstu, i-neto nėra, o užrašus vilktis paskui save nėra prasmės)...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą