„Rondašas“... tranšėjinis (apkasų) skydas ir kamisadenai...

„Rondašas“... tranšėjinis (apkasų) skydas ir kamisadenai...

 

Rondašas - ganėtinai įdomus ir dėmesio vertas XV-XVII a. tvarinys. Ko gero, kaip kokią ginkluotės egzotiką nuotraukose šį skydą yra metęs ne vienas. Dauguma išlikusiųjų dažniausiai buvo ne tiek kovinės, kiek paradinės paskirties. Tačiau iš tiesų, vis tik, tai nebuvo jokia egzotika, o realiai mūšio laukuose naudojamas skydas. Galų gale, ko gero – skydo evoliucijos viršūnė...

1559 m.

Pats pavadinimas kilęs iš anglų kalbos nuo žodžio „Rondache”. Šis žodis ankstyvaisiais viduramžiais reiškė apvalų raitelio skydą pagamintą iš lengvos medienos, kurio viduryje buvo umbonas, o sustiprinimui buvo naudojamos metalinės juostos ir vinys. Kai kur duodama nuoroda į tai, kad šios formos skydus į Europą atnešė Saracėnai apie XII a... Tačiau kaip ten bebūtų, tai tik bendrinis apvalių skydų pavadinimas. Nuo XV a. amžiaus šis pavadinimas prilipo metaliniams apvaliems, pėstininkams skirtiems skydams ir, rečiau, raiteliams. Tačiau rondašo evoliucija vien tik jo virtimu į pilnai metalinį, kurio metalas storėjo vystantis šaunamajam ginklui, o jis pats sunkėjo - tuo nesibaigė. Italai ir ispanai jį „sukryžmino“ su itališku dvikovų skydu...

Italijoje jau nuo senų laikų, dėka svetimšalių kondotjerų įtakos buvo naudojamas taip vadinamas kovos arba dvikovos skydas. Pradžioje jis buvo medinis.

Jo paskirtis buvo panaši į baklerio (kumštinio skydo), bet jis technine prasme ganėtinai skyrėsi. Tai yra, jis buvo pailgos formos, ne itin platus ir „užsimaudavo“ ant kairės rankos.

Piešinys iš Vendaleno Bechaimo knygos "Ginklų enciklopedija", 1890 m.

Praktiškai tai išplatėjęs antdilbis - "spiked shield". Dažnai būdavo smailėjantis, kad būtų galima tinkamai smūgiuoti ir naudoti kaip pagalbinį ginklą. Neretai šio pailgojo skydo  gale būdavo dvišakiai smaigaliai, kurie leisdavo nuginkluoti priešininką jei tarp jų pakliūdavo kalavijo ar durklo ašmenys (gal būt net galėdavo juos sulaužyti). Vokiečių kalboje jis taip ir buvo vadinamas – dagenbrecheriu (Degenbrechern). Vėliau ginkluotės genijai sugalvojo šiuos skydus papuošti specialiais žiedais ar plokštelėm, kurie leisdavo nuginkluoti priešininką jei į juos pakliūdavo priešininko ginklo smaigalys. Šie žiedai taip ir vadinosi – ašmenų gaudyklės arba ašmenų spąstai. Arba vokiškai „Klingenfänger“.

Taigi, tobulėjant kovų ir karo menui Italijoje ir Ispanijoje užgimė nauji kovos kalaviju stiliai, kuriuose abi rankos pradėjo efektyviau sąveikauti gynybos ir puolimo taktikoje, todėl itališkieji dvikovų skydai įgavo ganėtinai įdomių savybių.

Taip sakant, papildomų vertingų (o gal ir nelabai) priedėlių. Kaip tik panašiu metu, Italijoje užgimė naktinių antpuolių taktika, kurią gana noriai perėmė ispanai. Taigi, nedidukas pailgas metalinis italų skydas susikryžmino su metaliniu rondo tipo skydu ir atsirado tranšėjinis arba apkasų skydas. Kai kur jis dar vadinamas "gauntlet shield" ne visada kreipiant dėmesį į dydį. Jau buvo pradėti plačiai naudoti apkasai ir tranšėjos, pylimai ir brustverai ir t.t., kuriuos reikėjo įveikti naktinių atakų metu. Įdomu tai, kad naktinių atakų dalyviai buvo vadinami kamisadenais (camisaden) – nuo žodžio kamisa (camisa), kuris reiškė ilgus marškinius. Kitaip tariant, ispanų galvažudžiai ant visų savo šarvų užsitempdavo marškinius. Pagal vieną iš oficialių versijų jie taip darydavo, kad galėtų lengviau vienas kitą pažinti, o pagal nelabai oficialią – maskavimosi tikslais, kad šarvai ir ginklai neblizgėtų, nes pagal amžininkų liudijimus staiga, kaip iš požemių ar iš po vandens (jiems tekdavo įveikti ir vandens kliūtis) išdygę kamisadenai įvarydavo siaubą įtvirtinimų gynėjams.

Žodžiu, paprasti metaliniai apvalūs skydai – „rondašai“ perima itališkų dvikovų skydų kai kurias savybes. Pavyzdžiui, tokias kaip geležčių laužtuvus, spąstus ašmenims, įvairius spyglius, įnagius, metalines pirštines, išstumiamus ir įtraukiamus ašmenis ir net...  net specialius laikiklius ir angas šviestuvams... Kai kur šios angos aiškinamos, kad jų paskirtis buvo įstatyti pistoletą... Na, gal galima buvo naudoti jas ir taip, nors iš ties buvo ir tokių modifikacijų. Beje, angos šviestuvui turėjo dangtelius, kuriais buvo galima pridengti ar visai paslėpti šviesos spindulį. Šie skydai taip ir buvo vadinami – Laternenschield arba lempiniais skydais (skydai su šviestuvu).

Beje. Įdomu tai, kad visi tie „rondašai“, pasak legendų, buvo tikrinami ar yra nepramušami kulkos. Būdavo prie liudininkų šaunama iš dešimties žingsnių. Tiesa, šie liudijimai susiję su arkebūzomis ir kažkuo panašaus į pistoletą.  Matyt vėliau ši tradicija, atsiradus muškietai – nunyko. Kai kurie išlikę įspūdingiausi egzemplioriai sveria apie 9-10 kg.

 

 

 

 

Švento Luko kovotojų brolija... Klopfechteriai... Klopffechter...

Švento Luko kovotojų brolija... Klopfechteriai... Klopffechter...

 

 

Na, šiuo straipsneliu kol kas ir norėtųsi baigti apie kovotojų brolijas. Galbūt vėliau prie šios temos sugrįšiu, kartu su Prancūzijos kovotojų akademija (reiktų rašyti „fechtavimas“, bet žodžio „fechtavimas“, kaip jau minėjau ankstesniame straipsnyje, vengiu, kadangi jis nuo XIX a. įgavo visai kitą prasme, o tuo laiku žodį „fecht“ reiktų versti būtent kaip kovą)... bet tai jau gerokai vėliau.

Taigi. Švento Luko brolija... sutrumpintai dažnai vadinama „Lukasbrüder“ Ši brolija taip pat atsiskyrė nuo Švento Marko kovotojų brolijos. Pirmosios užuominos siekia XV a. pradžia 1414-1418 m. aprašant Konstanco XVI suvažiavimą (Vok. mistas Konstanz), kurį sušaukė Imperatorius Sigizmundas (per šį religinį suvažiavimą buvo išspręsta visa eilė religinių nesutarimų ir  myriop pasmerktas Janas Husas, išspręsta popiežių schizma)  ir apie XVI a. antrą pusę jau apie juos nieko nebesigirdi. Tačiau manoma, kad jie tiesiog tapo artistais... Klopechteriais (Klopffechter), tai yra, savotiškais gladiatoriais, kurie už pinigus kaudavosi viešai, rengdavo parodomuosius spektaklius ir buvo mėgiami dažname aukštuomenės dvare.

Švento Luko kovotojų brolija vokiškose ir aplinkinėse žemėse buvo ganėtinai žinoma, tačiau jų kolegų ir amžininkų niekinami. Kitaip tariant, laikomi plebėjais ir mušeikomis. Už pinigus turgaus aikštėse jie rengdavo viešus kovos pasirodymus, tačiau neretai pasitaikydavo, kad jų parodomoji kova virsdavo paprasčiausiu badymusi ir muštynėmis, tad su kovos menu neturėjo nieko bendro.  Kiek tai galėjo būti surežisuota? Sunku pasakyti, bet, aišku, ne be to.

Būtent šitoji brolija labiausiai buvo susitepusi „užsakomosiomis“ dvikovomis. Aišku „užsakymų“ nevengdavo ir Šv.Marko ir Šv.Vito brolijos, tačiau lygis, įkainiai ir veiklos sferos buvo visai kitokios.

Žodžiu, tikrais ašmenų meistrais, šios brolijos nariai laikomi nebuvo ir jokių privilegijų neturėjo. Tai greičiau buvo realūs kandidatai į kartuves, nei realūs kovotojai. Jie netgi neturėjo pastovios būstinės ir dažnai susimetę į savotiškas gaujas klajodavo tarp miestų rengdami spektaklius ir pasirodymus. Kita vertus, turtuoliai ir kilmingieji juos kviesdavosi vaidinimams ir šventiniams pasirodymams.

Kaip jau minėjau, apie Švento Luko kovotojų broliją minėjimai baigiasi XVI a. viduryje, tačiau tuo pat metu atsiranda taip vadinamieji Klopfechteriai su visomis tos pačios Šv. Luko brolijos tradicijomis ir papročiais. Po Vokietiją ir Austriją, bei artimesnes kaimynes Imperijos šalis klajojantys Klopfechteriai buvo žinomi iki pat XVII a. pabaigos. Tačiau skirtingai nuo savo pirmtakų, Šv.Luko brolijos, šie itin mėgo dalyvauti priziniuose turnyruose ir dvikovose, tad jų kovos lygis taip pat buvo gerokai aukštesnis, nei paprastų gatvės artistų rengiančių parodomąsias kovas turgaus aikštėse (nesusiklaidinkit – Klopfechteriai taip pat rengdavo tokius pasirodymus ir be užsakomųjų dvikovų, tai buvo jų pagrindinis pajamų šaltinis). Kitaip tariant laikotarpyje nuo XVI a. iki XVII a. žodis „Klopfechteris“ tampa kovotoju, kuris kaunasi viešai už pinigus sinonimu. Be abejo, su šiokiu tokiu negatyviu atspalviu. Angliškai kartais verčiami kaip „Klaunai kovotojai“ (“clown fighter”).

          Kartais net dabartinėje kalboje šis žodis gali būti panaudotas, apibūdinant nedorėlį artistą mušeiką (jei kalba apie žmogų) arba tiesiog viešą pramoginį parodomųjų kovų pasirodymą arba net patys rekonstruktoriai gali būti pavadinti „klopfechteriais“, tačiau jau jie šio žodžio nebesibaido... ir net kartais didžiuojasi...

 

 

Federfechteriai... Kovotojai plunksnomis... Šv. Vito brolija...

Na, ką gi, buvo žadėta apie fechtuotojų draugijas... Taigi dar viena: „Plunksnos kovotojai“ arba „Kovotojai plunksna“. Būtent kovotojai, o ne fechtuotojai, kadangi dar tuo metu fechtavimas reiškė kovą ir su stilizuotu sportiniu ar rafinuotu su gausybe įvairių taisyklių vėlesnių laikų fechtavimu dar nelabai turėjo ką nors bendro. Nors panašiu metu jau užgimė ir teatralinis-parodomasis fechtavimas, bet apie šią „pajacų“ draugiją - jau kitame straipsnyje...

Taigi, nuo pat pradžių...

Majerio (Joachim Meyer) veikalas apie kovos būdus 1570 m

Apie XVI a. pabaigą, apie 1570 metus, Šv. Marko kovotojų brolija skilo ir 1575 metais Frankfurte įkuriama nauja kovotojų mokykla „Laisvieji kovotojai“ (Freifechter) arba „Plunksnos kovotojai“ (Federfechter), o Prahoje įsikuria naujoji kovotojų brolija: „Kovotojų plunksna brolija“. Tačiau ji labiau buvo žinoma kaip „Švento Vito brolija“ dar galima sutikti ir pavadinimą „Vitkoviečiais“. („Společnost svobodných šermířů od péra“ arba „Šermíři od péra (Federfechtýři)“) Na, o 1607 metais jie iš imperatoriaus Rudolfo II gauna herbą, kuriame simboliškai pavaizduojama žąsies plunksna ir finansinį palaikymą iš valdovo.

Rapyra. Ispaniškas plienas, garda prancūziška 1600 m.

Įdomu tai, kad ši brolija iš esmės perėmė Šv. Marko brolijos struktūrą ir mokymo principus, tačiau buvo gerokai atviresni naujoms idėjoms ir madų srautams. Jie įsileidžia itališkų ir ispaniškų kovų stilių ir juos adaptuoja savo poreikiams. Tai, kad jie buvo atviri naujovėms, rodo ir pats jų pavadinimas „Kovotojų plunksna“ arba „Plunksnos kovotojai“. Esmė tame, kad iš tiesų, pagal dabartinę sampratą gal būt reikėtų versti „Kovotojai rapyra“... „Kovotojų rapyra brolija“... Tai yra, XVI-XVII amžiaus vokiškuose kraštuose rapyra tiek aukštuomenėje, tiek tarp prasčiokų, labai dažnai buvo vadinama „Feder“ – plunksna...(visai kitoje, dviprasmiškoje šviesoje pradeda skambėti garsiosios frazės: „plunksna iš špaga“ arba „plunksna ir kalaviju“... ar tas pats banditiškas žargonas - „pakedenti plunksna“...) Kaip tik tada rapyros įėjo į madą ir gana sparčiai išpopuliarėjo... Ne vienas kolekcionierius ir ne vienas muziejus dabar gali pasi

1600 m. meistr. Peter Finer

girti to laikmečio rapyra ir vertingos yra tik itin geros būklės ir vardą turinčios rapyros... O eilinės rapyros kainos aukcionuose sukiojasi apie 1500-2000 eurų... 

Vokiška rapyra, Drezdenas 1575-1580 m.

Tačiau tuo pat metu Šv. Vito simbolis taip pat yra žąsies plunksna, kuri atvaizduota „Plunksnos brolijos“ herbe. Ar tai sutapimas ar sąmoningai įrašyta viduramžiška dviprasmybė, galima ginčytis iki pažaliavimo. Tačiau išgirdus ar perskaičius žodžius apie tuos laikus „kovojo plunksnomis“ arba „plunksna rašė krauju“ ar ‚plunksną padažė į kraują“ reikia dar gerokai pagalvoti apie ką iš tiesų kalbama...  Klasikinis pavyzdys verčiant Gargantiua: „und darzu als ein guter federfechter federn drauf”… Žodžiu, šitos viduramžiškos dviprasmybė buvo išmušusios iš vėžių net brolius Grimus ir jie net buvo sukūrę kažkokią neįtikėtina teoriją apie sąryšį tarp plunksnos ir kovotojų, atseit samdiniai ten nešiojo plunksnas ir t.t… ir pan.... Žodžiu, kaip dažnai atsitinka tokiais atvejais, kontekstas, o ne kalbininkų išvedžiojimai yra geriausias patarėjas...

Taigi, šios brolijos istorija vien tik tuo nesibaigia. Jie pradeda iš esmės griauti Šv. Marko kovotojų brolijos monopoliją, nes savo „naująjį“ stilių pradeda propaguoti, tai yra jo mokyti, laisvai po visą Šiaurės Vakarų Europą. Taigi, 1575 metais tarp naujosios ir senosios mokyklos atsiranda tam tikra trintis, nes pradeda judinti Šv. Marko monopolijos pamatus. Tačiau į kruviną konfliktą ši trintis neišauga – galų gale jie pasidalina įtakos sferomis ir Šv. Vito brolijos būstinė iškeliauja į Prahą, o abiejų brolijų kapitonai tampa imperatoriškojo dvaro, palydos, apsaugos atstovais. Tokiu būdu, abu kapitonai užima gana įdomią hierarchiją imperatoriškajame dvare: tampa visų dvikovų-kovų arbitrais ir garbės kodekso žinovais. Būtent nuo šio momento prasideda kovinio fechtavimo pakilimas, kuris truko daugiau nei 250 metų...

Paulus Hector Mair 1540 m.

Kitose šalyse, pavyzdžiui Prancūzijoje, atidaromos kovų akademijos, turint galvoje kovas šaltaisiais ginklais tokiais kaip rapyra, špaga, kardas ir t.t., o pats žodis „fechtavimas“ reikšmė keičiasi ir galutinai pradeda virsti į būtent kovos šiais ginklais sinonimą ir nunyksta tokie dalykai, kaip įvairūs skydai ar jų pakaitalai...

Majerio (Joachim Meyer) veikalas apie kovos būdus 1570 m

Tačiau, nežiūrint visos romantikos, bent jau dėl Šv. Vito brolijos, manoma, kad brolijos nesiekė kažkokių filosofinių idealų ar dvasinio pakylėjimo. Kova, kokia ji ten bebūtų, jiems visų pirma buvo pajamų šaltinis. Tai yra, kovinis fechtavimas paverčiamas profesija, o ne dvasingumo ir aukštų moralės principų garbintojų draugija. Ta prasme, nuo kolegų iš rytų – jie absoliučiai skyrėsi. Tad kalbant apie šias kovotojų brolijas, apie etiketus, sportus ir dabartinio fechtavimo taisykles galime laisvai pamiršti... Jų šaknys ne čia, ne šiose mokyklose. Jie etiketui pakluso tik tiek, kiek to reikalavo "geras tonas" ir „garbės kodeksas“ (beje, jo dabartinė samprata taip pat nėra labai senas dalykas) tarnaujant Imperatoriškajame dvare...

Nors...

Nors, reikėtų dar pažymėti, kad skirtingai nuo konservatyvesnės Šv. Marko brolijos, Rapyros kovotojų brolija visai vykusiai įpina ir kovinių imtinių (muštynių) elementus.

Majerio (Joachim Meyer) veikalas apie kovos būdus 1570 m

Kova šaltaisiais ginklais tampa vizualiai pompastiškesnė, teatrališkesnė, ilgiau trunkanti ir jie pradeda praktikuoti simbolinį priešininko išvedimą iš rikiuotės. Tai yra, padeda gruntą (ne pamatus, o tik gruntą) sportiniam fechtavimui.

Ir dar vienas labai įdomus momentas... Tiems laikams, tai netgi revoliucinis... Abiejų brolijų nariais gali tapti bet kuris asmuo nepriklausomai nuo kilmės! Vienintelis skirtumas tarp kilmingojo ir prasčioko (bent jau pagal statutą), buvo tas, kad kilmingasis iš kart tapdavo mokiniu ir vėliau meistru, o prasčiokas pradžioje galėjo būti tik meistro pagalbinis... tarnas, kitaip tariant. Ir kaip nebūtų keista, didesnė dalis garsiausiųjų abiejų mokyklų meistrų buvo išeiviai iš prasčiokų... Na, bet jau taip legendos sako... Tačiau... Tačiau 1730 metais Čekijoje uždraudžiama prasčiokus mokyti kovos menų. Kovotojais, tai yra fechtuotojais, gali tapti tik kilmingieji... Žodžiu, Šv. Vito brolija nuvysta...

 

Vesting Bourtange... Bourtangės fortas...

      

   Pasiekė info, kad birželio 10-11 d. Bourtangėje vyks eilinis rekonstrukcijos festivalis - "Battle for Bourtange", bet ne apie tai... ir ne apie festivalį, o apie patį fortą...

       ...Savo laiku šis fortas buvo laikomas tobulos inžinierinės fortifikacijos pavyzdžiu. Ol.: Fort Vesting Bourtange.

        Pastatytas 1593 m. Pradėtas statyti Viljamo I-mojo Oraniečio (William I, Prince of Orange, 1533-1584 m.) įsakymu Nyderlandų-Ispanų 80 -mečio karo metu. Šis fortas tapo raktu į šią šalį. Pas...kutinį kartą jį bandyta šturmuoti 1672 m., tačiau eilinį kartą nesėkmingai. Savo reikšmės neteko antroje XIX a. pusėje ir šiame forte 1851 m. įsikūrė kaimas. Tačiau 1960 m. valdžia jį perėmė atgal ir atstatė pagal 1740—1750 metų pavyzdį. Dabar ten aktyvus muziejus... Tai tokie savotiški nyderlandų Trakai, jei galima taip pasakyti :)

(muziejaus puslapiukas, jei ką domina tikslios koordinatės ir vieta:

 https://www.bourtange.nl/bezoekersinformatie/musea )

Pabūklai mene

                  

                       Vienas iš pirmųjų (gal ir pirmasis) senovinių bareljefų (ir iš vis atvaizdų), kuriame vaizduojant mūšį, jau atvaizduota tvarkinga artilerijos baterija.

                      Tai bareljafas ant Liudviko XII (1423-1515 m.) mauzoliejaus. Panašu, kad tai venecijietiškos-prancūziškos kulevrinos arba dvigubos 33 prancūziškų svarų serpentinos (gyvatės).               

                        Išvertus į normalią kalbą, tai pabūklas, kuris galėjo šaudyti lietiniais ~16 kg ketaus sviediniais. Pabūklas apie 3 metrus ilgio.  Palyginimui, paprasta arba vidutinė serpentina - tai pabūklas galintis šaudyti apie 12 pranc. svarų (apie 5,8 kg) . Dar mažesni falkonetai arba lietuviškai - "sakalai" - galėjo šaudyti 6 pranc. svarų sviediniais. Visų jų ilgis taip pat variavo apie 2-2,5 metrus.

                       Karo lauke, XVI a. pradžioje, būtent šie trys pabūklų tipai su įvairiom variacijom ir karaliavo, o apie kažkokius standartus mokslo vyrai dar tik svajojo: pirmoji artilerijos mokykla atidaroma tik 1505 m. kovo 25 d. Venecijoje.

Kovos peilis, kuris visai ne peilis... Krygmeseris...

 Kovos peilis, kuris visai ne peilis... Krygmeseris...
Dvigubos paskirties kovos įrankis

 

Karo peilis arba didysis peilis... vok.: „Grosses Messer“, arba dar kapojimo peilis – „Hiebmesser“, arba karo peilis – „Kriegmesser‘, rečiau „Langes Messer“.

Tai pakankamai mažai žinomas ginklas, kurį vienareikšmiškai vertinti ganėtinai sunku. Vėlgi, egzistuoja ne mažiau trijų jo kilmės versijų (bet apie tai kiek vėliau). Šį ginklą priskirti prie kalavijų – liežuvis nelinksta, prie kardų – vėlgi neatitinka paskirties... Prie peilių? Kiek per didelis, vienok... Galbūt todėl, įvairioje literatūroje, jis visaip ir vadinamas: tai kardu, tai kalaviju, o jei vertėjas nesigilina į paskirtį - tai tiesiog dideliu peiliu. Tokiu atveju pastabesniam skaitytojui iš karto kyla klausimas kaip dideliu peiliu galima atsilaikyti prieš pilnaverčiu kalaviju ginkluotą riterį? Arba kartais išverčiama, kad kovėsi dideliais peiliais... skaitytojui iškart kyla mintys apie neįtikėtiną super kovinį pasirengimą... kai kova peiliu, kad ir dideliu, iš esmės skiriasi nuo kovos kardu, ar kalaviju ar kitokiu ilgaašmeniu ginklu.... Na, taip... Gal todėl aš geriau naudosiu žodį „krygmeseris“ – jis bent jau teisingiausiai atspindi šio „nei kardo, nei kalavijo, nei peilio“ paskirtį.

Parametrai:

- bendras ilgis – 1-1,2; rečiau sutinkami 1,4 m – o tai jau praktiškai pusantrinio ar dvirankio kalavijo ilgis;

- geležties/ašmenų ilgis apie 80 cm;

- svoris apie 1-1,4 kg.

Geležtis vienašmenė ir dažniausiai trečiame trečdalyje (skaičiuojant nuo rankenos) lengvai lenkta, tad leido ne tik durti, bet ir pakankamai efektingai kirsti. Tačiau pasitaiko ir visiškai tiesių.

Rankena dažniausiai (ypač ankstesniuosiuose egzemplioriuose) tik su medinėmis kriaunomis ir apie 30-35 cm. ilgio. Tačiau daugumoje egzempliorių – populiariausioje jo atmainoje, turi vieną charakteringą savybę – rankenos galas neužsibaigia bumbulu, o kiek išlenktas ašmenų pusėn. Tai jį vizualiai daro panašų į virtuvinį peilį. Kodėl taip buvo daroma – kiek žemiau.

Kalbant apie rankeną, tai taip pat atkreiptinas dėmesys, kad dažniausiai pasitaikanti kryžma yra tiesiog tiesi – kartais susukta palei savo ašį, o iš krumplių pusės (dešinėje) turi plokštelę arba metalinę kilpą – tai rankos-riešo apsauga. Nepilnavertė kalavijo apsauga, bet vis tik, kaip pigiam ginklui – pakankama, kad sulaikytų palei ašmenis slenkantį priešininko smūgį.

Na, o dabar įdomioji dalis – kilmė.

Tikslios jo atsiradimo datos nustatyti kol kas nėra pavykę, tačiau manoma, kad jo šaknys XIV a. pati pabaiga ir XV a. pradžia. Tai yra laikotarpis, kai Vakarų Europoje kilmingieji galutinai atitrūko ar atsiskyrė nuo kitų luomų. Taigi, valstiečiams ir miestelėnams buvo uždrausta arba pagal statusą nebepritiko nešiotis pilnaverčio ginklo. Tuo tarpu karai vyko, ginkluotis kažkuo reikėjo, kaip reikėjo ir ganėtinai pigaus ir lengvai gaminamo, taisomo ir pageidautina plačios paskirties ginklo. Na, kad pavyzdžiui, galėtum ne tik kovoti, bet ir kirti krūmynus, kapoti mėsai ir t.t.... Štai kažkur tuo momentu, dabartinės Vokietijos žemėse ir pasirodė krygmeseriai.

 Tačiau tai ne vienintelė versija. Kai kurių manymu, krygmeseriai yra gerokai senesnės kilmės, tik esmė tame, kad tai buvo moteriški dvigubos paskirties “kardai“. Tai yra, juos jau seniai naudojo karius lydinčios moterys „kampfrau“ ir jie buvo naudojami tiek ūkio reikalams, tiek, prireikus – kovai. Išeiviams iš žemesniųjų sluoksnių – tai nepaprastai tiko. Bėda tik tame, kad jie nebuvo itin patvarūs, ganėtinai dažnai lūždavo. Dėl savo svorio ir balanso – dažniausiai prie rankenos. Tarp kitko, matomai iš čia ir kilusios tos ypač Rusijoje ir kartais Artimojoje Azijoje gana populiarios legendos, kad „vakariečiai“ nemokėjo kaldinti kardų. Tik, kad krygmeseriai nebuvo kardai, o paprasčiausiai pigūs daugiafunkciniai ginklai. Štai todėl jų rankenos galas, skirtingai nuo kalavijo buvo kiek išlenktas kaip peilio ar kai kurių raitelių kardų.

Taigi, XV. a. antroje pusėje krygmeseriais ima ginkluotis ne tik žemojo luomo atstovai, bet ir nuskurdę ar beturčiai kilmingieji. Tuo metu ir atsiranda kiek labiau kalavijus primenančios formos, o neužilgo ištobulinami ir kovos jais būdai. Netgi dar daugiau – kovų mokyklose kovos su krygmeseriu įėjo į būtinąjį pradžiamokslį. Štai todėl kovos būdai su krygmeseriu  dažnai sutinkamas įvairiose „fechtbuch‘uose“ (tai ne fechtavimo, kaip fechtavimą mes suprantame šiandieną, knygos, o kovos meno - būdų ir mokslų knygos) ir  XX a. rekonstrukcijos madų aušroje, kovos būdus krygmeseriu, rekonstruktoriai galėjo visai priimtinai atkurti.

Žodžiu, gana greitai jis tampa populiarus tarp sparčiai Vakarų Europoje populiarėjančių pėstininkų pulkų, kurie buvo formuojami ne tik iš kaimiečių, biurgerių, bet ir iš visokio plauko perėjūnų ir nuskurdusių kilmingųjų. Gana greitai soja į vieną gretą šalia kacbalgerio. Kiek vėliau – XVI a. antroje pusėje, netgi atsiranda prabangios versijos – netgi išlikę keletas išeiginių/paradinių pavyzdžių.

Na, o iš vokiečių samdinių, landsknechtų, juos perima ispanų tercijų kariai ir jie pasklinda po pasaulį.

treniruotė su diusakais

Na ir dar keli žodžiai... Pasitaiko, kad krygmeserį painioja su diusaku (vok. Dussack) arba tesaku (ček. tesák; rus. тесак). Juolab diusakas, kaip ir krygmeseris, taip pat buvo kovų mokyklų privalomojoje programoje. Nors, Vokietijos kovų mokyklose diusaku labiau buvo vadinamas treniruotėms skirtas nepilnavertis ginklas, o kai kur sutinkamas jo pavadinimas – „hausschwert“ – naminis kalavijas, nors su kalavijais jis nieko bendro ir neturi... Italijoje panašios konstrukcijos

Diusakas arba tesakas - apačioje ankstyvoji versija, viršuje vėlyvoji. ankstyvojoje versijoje jį buvo galima naudoti tik mūvint storos odos pirštinę

 

ginklas vadinamas „beidana“...  Bet kaip ten bebūtų, XVII a. pasirodžiusios diusako naujosios versijos ir geresnė kokybė, krygmeserį išstūmė iš apyvartos. Nors pažiūrėjus į jų abiejų versijas, panašu, kad XVII a. diusakas turi abiejų šių ginklų požymius, tačiau pagal savo formą jau jo „meseriu“ nebepavadinsi... Bet tai jau visai kita tema... savarankiška ir gana plati...

Krygmeseris ~XVI-XVII a.

Vėlyvasis diusakas

Krygmeseris. Šiuos krygmeserio variantus dažnai painioja su vėlyvaisiais diusakais, tesakais arba net falšionais