Espada, rapyra, kalavijas, estokas... Kas ta rapyra?

 

Perkelta iš FB, tiesiog, jei uždarytų paskyrą, šis tekstas prapultų

Taigi, jau daug rašęs bet dar kartą apie kalavijus. Ne tiek apie jų specifiką, kiek truputį apie žongliravimą jų pavadinimais literatūroje (nesvarbu, kokioje). Ypač vertimuose. Ir ypač vertimuose iš pervertimų, iš ne originalo... Tad, truputį apie espadas... arba estoque (nepainioti su prancūzišku estoc – žemiau yra paaiškinimas)... Ypač verčiant iš ispanų į kitas kalbas ir ne tik lietuvių. O lietuviškai, tai - kalavijas. Ir nieko daugiau. Tai bendrinis pavadinimas. Bet su vienu „bet“, kuris priklauso nuo konteksto, kai norima pažymėti kalavijo ispaniškąją kilmę.

Žodžiu, neretai daugumą siaurų kalavijų su pinta kryžma ir rankos (riešo) apsauga vadina espada (ne tiek, gal pati rankena, kiek susiaurėję ašmenys). Taip dažniausiai vadina paprasčiausiai tik dėl patogumo, nes Ispanijoje užgimė tokio tipo kalavijai (labai greit paplito – net kartais ginčijimąsi ar ne Italijoje, ar Prancūzijoje, kaip pavyzdžiui) su specifiniu bruožu. Tad vietoje ilgų žodžių derinio, naudoja pakaitalą – tiesiog "espada", pabrėždami ispanišką kilmę. Na, o Ispanijos - Vokietijos unijos laikais, vokiečiai itin greitai perėmė šį stilių. Tad neretai net neįmanoma pasakyti kas ką nukaldino ar darė... kur Toledas, ar, kur – Solingenas... vieni kaldino geležtis, kiti ant jų "movė" rankenas... ir taip toliau... Vėliau, jau geležčiai susiaurėjus, ginklui jau palengvėjus, o rankenai tapus gerokai įmantresnei, espada/kalavinjas, pavirto į rapyrą... espada-ropera... Tai tiek.

O Jūsų dėmesiui dvi espados-estoque-kalavijai. Ernando Korteso ir Fernando Pisaro. Antroji  alia Korteso... Kitaip tariant, ji (espada) parodų ir lankytojų dėmesiui išduodama kaip Korteso, tačiau realių įrodymų, jog tai Korteso kalavijas - nėra. Jei gidą priremia prie sienos savo klausimais, jis staiga pasako "...na taip, čia pavyzdys, kokį galėjo turėti Kortesas"... Žodžiu, tiesa kažkur anapus. Bet, tai realus kalavijas apie 107 cm. ilgio. Tiesiog klasika - jo kopijų prigaminta ir prištampuota: pradedant kino filmų ir kolekcininkų poreikiams tenkinti, baigiant rekonstruktoriais...

 Na ir  - Fernando Pisaro (pati pirmoji). Tai realiai priklausęs minėtam markizui ginklas - bendras ilgis apie 110 cm.

Klausimas iš „salės“: kaip atskirti rapyrą nuo kalavijo?

Iš esmės rapyra ir yra kalavijas. Kalavijo atmaina.
Tai siauresnė geležtė. Geležtėjau pilnai praradusi liežuvio formą ir "laužtuvo" funkciją (kacbalgeris, kaip pavyzdžiui), neretai papildomai išlengvinta ir rankena - svarbiausias bruožas: atsiranda rikasas - neužaštrinta geležties dalis, tarsi rankenos pailginimas - leidžia dirbti riešu (XV a. pabaigoje jau neretai pasitaikantis dalykas beveik visoje Vakarų Europoje). Dažniausiai paslėpta rankenos apsaugose. Dvirankės arba pusantrinės rapyros - na, labai retas atvejis. Bet buvo. Kitaip tariant, tai tiesiog jau kalavijas atsiradęs XV a. visiškoje pabaigoje ir, perbėgęs gerą pusantro šimto (gal kiek daugiau) metų, pavirsta į kostiuminį atributą (pavyzdžiui kolišemarą) arba net taip vadinamą „palašą“ (bent jau rankeną perėmė). Beje, muškietininkai (tie trys) originale - kaunasi rapyromis, kaip ir turėjo būti tuo laikmečiu, o ne sportiniais smaigais, kaip gali pasirodyti skaitant lietuvišką vertimą.

 

 Beje, apie tas kilmingąsias rapyras, kuriomis kovėsi garsieji "Trys muškietininkai" galime kalbėti tik nuo XVI a. antros pusės, kokių 1580-tųjų, o iki tol - iš esmės tai tebuvo jos pirmtako raidos ciklas. Būtent nuo tada jos įvairių įtakų pasekmėje įgavo savo gerai pažįstamą pavidalą, o iki tol keitėsi, evoliucionavo ir t.t., kol nepavirto į paprasčiausią kostiuminį smaigą ir išėjo iš istorijos...

Taigi, pirmą kartą, kaip tokia, kaip "espada ropera" (pažodžiui - kalavijas prie aprangos, kaip garderobo dalis) minimas Chuano de Mena (Juan de Mena) poemoje apie 1450 metus, kas leidžia spėti, jog šis ginklas atsirado gerokai anksčiau, bet jau konkretizuotas 1468 m. per hercogo/kunigaikščio Don Álvaro de Zúñiga turto aprašymą. 

 

Iki pat XVI a. trečio dešimtmečio, tai buvo tiesiog šiek tiek siauresnis vienarankis, neretai prabangiau puoštas kalavijas, nei pilnavertis kalavijas skirtas mūšio laukui. Iš esmės dar tuo metu - skirtumai ganėtinai minimalistiniai. Tik jos balansas jau pasidarė labiau skirtas dūrimui, nei kirtimui, nors puikiausiai išsaugo ir galimybę kirsti, ir pjauti, be kita ko. Beje, galimai per Italiją Toledą (manoma, kad pirmąsias pagamino Toledo meistrai) pasiekusios skiavoneskos (schiavonesca) dėka, jos rankena gana anksti taip pat pradėjo skirtis nuo įprastinių kalavijų. Be to, dėka specifinės plaštakos apsaugos, atsirado galimybė ją suimti kiek žemiau kryžmos (uždėti pirštus ant overgaro/ricaso, žr. pav.), turint galvoje, kad jie išlieka apsaugoti, ir daug efektingiau kovoti panaudojant riešą.... na, ir t.t. Tokio kalavijo svoris varijuoja nuo 1 iki 1,3 kg. Na, o visa kita - čia jau - kaip meistras kalaviją pavadino... tuo jis ir šaukiamas... Ypač visokie vėlyvieji kostiuminiai variantai.

 

Beje, pavadinimą "espada ropera" labai greitai perėmė ir prancūzai - pas juos tokio tipo kalavijas - "épée rapière"...

Taigi, iš esmės tos "espados roperos" - tai dar ne rapyra - tai dar tik jų pirmtakas...

Čia, žemiau esančiuose keturiuose paveikslėliuose ankstyvosios "espada ropera", kurias patogumo dėlei, santykinai, galime vadinti rapyromis, kad išskirti iš masės visokių kitokių :

 

 

Pisaro kalavijo replika

Kitas, papildantis, balsas iš salės (tiksliau iš FB komentarų prie šios apžvalgos):

Labiausiai nulengvinta ispaniška ~1600 metais  „espada ropera“ - be 1 kg niekaip. Jų 1,2 -1,6 kg, tai normalus svoris priklausomai nuo tipo. Normalus kalavijo svoris kaip ir turi būti. "Paperheimai" be problemų 1,8. Mūsų Raudonės kalavijas maždaug 1,05 kg.
P.S. Paaiškinu: "Paperheimai", tai "balsas iš salės" galvoje turėjo rapyras su taip vadinama Paperheimo krepšeliu/apsauga. Tokia įmantri ir ganėtinai pilna apsauga atsirado Trisdešimtmečio karo metu ~1630 m. ir pavadinta generolo grafo Paperheimo vardu.

O čia, palyginimui iki Papercheimo išpopuliarintos apsaugos - karininko arba kavalieriaus  "krepšelis" (Cavalier hilt)

~1620 m.

 Ir panašaus periodo saksoniškos rapyrų rankenos

Meistro Chuano Martineso (Juan Martinez) iš toledo darbas  (apie 1600) - ašmenys  Toledo, rankena Solingeno. Svoris 1,5 kg. ilgis 124 cm.

Ir komentaras į kelių terminologijos mėgėjų komentarus apie estoką:

P.S. Na ir dėl „estoko“. Buvau daręs apžvalgą – tad nesikartosiu. Bet, kaip buvau minėjęs tarp prancūzų terminologijos ir ispaniškos yra  keli niuansai. "Estoc" ir "estoque" - čia yra niuansas toks, kad „estoc“ - prancūzai vadina būtent šarvamušį smaigą - "tuck'ą", be užgalandinimo, o ispanai „estoque“ naudoja pažymėdami kalavijo savybę - galimybę durti ar kažkaip panašiai ir tai nereiškia, kad jis beašmenis. Tad štai, tokia rodos smulkmena, o prasmė visai kitokia.

Žodžiu, tai pilnai gali būti dviašmenis kalavijas, kuriuo galima ne tik kirsti, bet ir durti. Na ir dabar, gi dar:  toreodorų  kalavijai ir vadinami jei angliškai, tai "Bullfighting Rapier -Estoque". Tad su ispaniška terminologija viskas tvarkoj - mes tik prie jos nelabai pratę. Čia išdava tokia, kad besimaišant Italijai-Ispanijai-Prancūzijai ir dar kažkiek vokiečiams priėjus savo trigrašį, gavosi šioks toks chaosas. Terminologija panaši, bet reikšmės ir niuansai gali būti kiti. Iš kitos pusės - gi standartizacijos nebuvo - kaip meistras pavadino, taip nepagadino...

Rožinė pilis

Taip, ši pilis iš tiesų rožinė. Bet tai ne „Barbės“ ar pasakų pilis, o reali rūsčių ir smarkių škotų  iš Forbų klano (clan Forbes) pilis - Kraigivaro pilis (Craigievar Castle).

Forbų tartanas

Žiūrint į šią pilį, vis tik, neapleidžia jausmas, kad ‚kolchozinis“ barokas, tai visai ne praeito amžiaus pabaigos išradimas, o jis turi gerokai ir gerokai gilesnes šaknis. Juokauju, žinoma, bet ši pilis iš ties - visai ne viduramžiška ir pastatyta 17-liktame amžiuje (statybos baigtos 1625 m.). Nuo pat pradžių, tai labiau įtvirtintas namams – feodalų gūžta, duoklė tų laikų papročiams. Be abejo, nuo plėšikų ar marodierių joje atsisėdėti buvo galima, nors kiek rimtesnių karinių pajėgų ji, paprasčiausiai, neatlaikytų. Pagal tų laikų realijas, fortifikacijos prasme – visiškas niekas.

Ši pilis Škotijoje, Aberdeno grafystėje (Aberdeenshire). Pastatė Forbų klanaui priklausęs Arberdeno pirklys. Beje, didesnę dalį turtų jis susikrovė iš prekybos su Gdansku (Škotijoje kilmingiems užsiimti prekyba – nebuvo smerktinas ar luomui nepriderantis užsiėmimas). Jo net pravardė buvo „Dancingas“ (Gdanskas) – Gdansko Vilis  (Danzig Willy).

Muchalo pilis

Beje, tame regione yra dar keletas labai panašių pilių ar to pačio stiliaus pilių (gal taip teisingiau): Muchalo pilis (Muchalls Castle), Glamio pilis (Glamis Castle) ir Krato pilis C(rathes Castle). Nors jos priklauso skirtingiems klanams, bet statytojai tie patys: Burneto klanas (Burnet arba Burnett) ir Forbų klanas, buvo draugiški klanai, juos rišo itin draugiški (giminystės?) saitai. Visose pilyse - net interjerai ir lubų skliautai panašūs. Beje, tos lubos labai savotiškos ir įtrauktos į saugojamąjį paveldą.

Glamio pilis

Kraigivaro pilis stovi ant kalvos ir nuo jos matosi aplinkinis slėnis. Kažkada pilis turėjo keturkampį, aptvertą akmenų siena su keturiais bokštais kiemą. Iš keturių bokštų išlikęs tik vienas. Bet ir šį, savo laiku, savininkai dar XIX a. norėjo nugriauti. Tik architektas atkalbėjo, teigdamas, kad šis bokštelis, tai vienas iš geriausiai išlikusių anų laikų statybos pavyzdžių.

Kurį laiką pilis turistams buvo uždaryta dėl remonto darbų: jau gana apleistą pilį 2006(?)

Krato pilis

nupirko Škotijos nacionalinis fondas (The National Trust for Scotland) ir ėmėsi ją atstatinėti. Remontuojant pilį buvo stengiamasi nenutolti nuo jos  pirminės būklės ir ji, dabar, beveik tokia pati, kaip atrodė apie 1820 metus. Viduje labai daug 17-18 a. interjero detalių, baldų, Forbų klano portretų, didelė priėmimų  menė (su milžinišku židiniu), muzikantų menė (patalpa), tarnų kambariai, slaptos laiptinės ir t.t., ir panašiai….

Išlikęs bokštelis (dabar sodininko (-ų) kambarėlis su pagalbinėm patalpom)

Na ir legenda, be abejo. Ji, kaip save gerbianti pilis, turi vaiduoklį.
Žodžiu, buvo kažkada toks lerdas (kiek žemesnis rangas nei baronas, artimesnis baneretui ar tiesiog laisvam ūkininkui) – seras Džonas Rudasis (beje, jo portretas pilyje yra). Šis veikėjas pasižymėjo ne tik nepaklusniais ugniniais plaukais, bet ir ūmiu, ir nesutramdomu charakteriu. Žodžiu, kai buvo kažkoks klanų susitikimas ir pas Forbus svečiavosi Gordonų klanas, kažko įsiutęs Rudasis Džonas užsipuolė vieną iš gordonų (matyt kaip nors ne taip pasižiūrėjo ar repliką kokią numetė) klano vyrukų. Šis, pasak legendos, taip išsigando ūmaus Džono, kad bandydamas išsitraukti kalaviją paslydo ir iškrito pro langą. Iškrito ir užsimušė, bet prieš tai spėjo prakeikti Rudąjį Džoną.

Na, bet kaip ten buvo ar nebuvo, bet nykiomis naktimis Rudojo Džono vėlė šlaistosi po pilį,: girgždina laiptais, skambaliuoja ir kažką pastoviai murma. Turintys geresnę klausą ir mokantys geliškai, sako, jog jis pastoviai keiksnoją tą lemtingą naktį ir jį prakeikusį “gordonietį”…

 

Įžymiosios "škotiškos" lubos

             Bet yra ir kita šios legendos versija - kažkokiu tai mistiniu būdu, nežinia ko, vienas iš gordonų prasmunka į pilį ir pasislepia Rudojo Džono kambaryje (kraujo kerštas? Gordonai ir Forbai pastoviai konfliktavo). Tik Rudaplaukis jį atranda, nuginkluoja ir leidžia pasirinkti - šokti pro langą ar žūti nuo kalavijo. Gordonietis iššoka ir užsimuša, o Rudaplaukis langą užstumia su savo lovos atkalte, kad to įsibrovėlio vėlė pro jį neįlystų. Bet tai nepagelbsti - žuvęs Gordono klano žmogus ir po šiai dienai reikalaudamas keršto klajoja po pilį.

 

          Ir dar mistikos...
Ekonomės ar raktininkės kambariuke esanti lova išraižyta raganų ar, veikiau, mistiniais gelų ženklais. Tai dabar, kaip kam labiau patinka: ar ji buvo ragana, ar tai ženklai skirti apsaugoti nuo piktų dvasių (deja, tų ženklų foto neturiu). Ir, gal, vis tik - pastarieji? Nes vaikšto užuominos, kad kartais šioje pilyje durys pačios darinėjasi, girgžda, laiptai dejuoja, vaikai rauda... girdisi muzika ir praėjusių laikų pokalbių nuotrupos...



 

Miniatiūrinis pistoletas... ir dar šis tas...

Jūsų dėmesiui mažutis pistoletas. Jis iš privačios kolekcijos, o pirminis aprašymas paimtas iš aukciono katalogo.

Gerai įsižiūrėjus, matosi, jog čia ne toks pat, bet labai panašus

Taigi, vamzdžio ilgis 3,4 cm, o bendras ilgis 5,5 cm.

Meistras – Mišelis Manas iš Niurnbergo (Michel Mann, Niurnberg). Tai meistras palikęs nemažai savo arba savo mokinių dirbinių. Aktyvi veikla: 1590-1630 metai.

Korpusas žalvarinis, o mechanizmas, kniedės, varžtai ir vamzdis – plieniniai.

Visos šio pistoletuko detalės, išskyrus apsauginį nuleistuko lankelį – originalios. Ir nereikėtų labai skeptiškai jo vertinti – spėjant iš nutrynimų ir mechanizmo būklės – panašu, kad jis buvo eksplotuojamas/nešiojamas ir, netgi, iš jo buvo šaudoma. Bet kruopščiai prižiūrimas. Papuošimai minimalūs – tad tai visai ne paradinis egzempliorius, o ornamentas, veikiau – duoklė duotajam amžiui. Būtent ši graviruotė ir leidžia spėti, jog tai Mišelio (ar Michelio?) Mano darbas. Jis pats, kaip meistras , labiau pagarsėjęs ne ginklais, o savo metalinėmis dėžutėmis/skryniomis su įmantriais užraktais.

Beje, tai ne vienintelis šio meistro miniatiūrinis pistoletas. Tokių jis buvo pagaminęs ir daugiau.

 

Šiai dienai nėra labai aišku, kodėl buvo gaminami tokie maži pistoletukai, tad, be abejo be versijų neapsieita. Labai gaji versija, jog tokie pistoletai ne visai meistro darbas, o tiesiog mokinių-pameistrių, kandidatų į meistrus įgūdžių demonstracija (kažkas panašaus į diplominį darbą).

1550 m.

Kita vertus, XVI a. vidurys buvo lūžio taškas, kai į karo areną, palengva išstumdamos arbaletus, išsiveržė muškietos ir ilgavamzdžiai pistoletai, pasikeitė parako gamybos technologija: pistoletams ir šautuvams bei pabūklams pradėtas gaminti skirtingo rupumo parakas. Ši tendencija labai gerai atsispindi jūsų dėmesiui pateiktuose paveiksluose, kur vaizduojama miestų milicijos (misto šauktinių) būrių karininkai. 

Anthonisz Cornelis. "Banquet of Member of Amsterdam's Civic Guard. 1533 m.

Seventeen civic guards of Division (Rot), 1531 m. Cornelis Anthonisz. Amsterdam Museum

  Dirck Jacobsz, 1532 m.

Dirck Barendsz, 1556 m.

Kaip matote – parakinių ginklų progresas akivaizdus... Iš esmės, tas 1533 metų paveikslas su arbeletu, kaip ir paskutinis - vėlesniuose jau jų niekas nebėra, nebent strėlė - kaip simbolis. Nors karo lauke jie naudojami iki antros pusės, o kolonijose ir dar ilgiau.

 Na, o apie 1550-tuosius, jau pasirodo reitarų būriai (vok.: Schwarze Reiter arba Deutschen Reiter, bet sutrumpinimas „reiter“ – reitaras; Jų kovos taktika, istorija ir kiti ypatumai – ne šios apžvalgos tema), kurių kiekvienas, kaip taisyklė, turėjo ne mažiau poros ilgavamzdžių pistoletų (jau ne dagtinių, o prisukamų – ratukinių).

60 cm ilgio; ~1572m.

Ne paslaptis, kad šiais ilgavamzdžiais pistoletais (kai kurie egzemplioriai iki 1 m.) neapsiribodavo ir prie savęs turėdavo ir dar taip vadinamus „puferius“ (puffer) – mažakalibrius nedidelius pistoletus. Tad, manoma, kad pistoletas, lygiagrečiai su kalaviju (rapyra ir pan.), tuo metu tapo, kaip ir karininko, riterio (džentelmeno) simbolis.

Žodžiu, pagal antrąją, ne mažiau populiarią versiją, visai maži pistoletai buvo naudojami, kaip paslėptasis ginklas arba kaip dėmesio ženklas, arba - apdovanojimas (apie šulerius ir lošėjus ar plėšikėlius, neverta, manu kalbėti – prasčiokams tokie ginklai – neįkandami).

1575-1600 m.

Kaip tik, jei iki 1550-tųjų dar buvo galima sutikti įvairių dagtinių trumpavamzdžių šaunamųjų ginklų, tai vėliau jie labai spėriai pradeda užleisti pozicijas: dagtinių pistoletų ir iš vis nelieka. O šiaip, veikiausiai, jau būtent arkebūza sumažėjo iki „retarinio“ pistoleto dydžio ir karo lauke jos jau galutinai nebelieka (medžioklėje naudojama iki XVII a. antros pusės).

Prince-Elector of Saxony  asmens sargybos (leibgvardijos pistoletai). Kairys ~1610. dešinys ~1590.