Piratiškosios romantizuotosios legendos...

 

Kaip žinia, žmonės linkę girdėti ne tuos kurie, nors, galbūt, ir protingai, bet tik bamba sau po nosimis, bet tuos, kurie garsiausiai ir pagal galimybes, įtaigiausiai - rėkia. Arba tai, ką nori girdėti. O jeigu dar pridėti vizualizaciją... paskalas ir legendas...

Žodžiu, istorijoje, tiek senoje, tiek naujoje – tokių pavyzdžių pilna. Tik kartais nustembama,  kai sužinoma, kad šios "technologijos" apjuodinti konkurentą jau buvo naudojamos nuo seniausių laikų. Ir kartais tos, savo laiku paleistos pasakėlės nusėda vadovėliuose kaip dogmos... Na, va, pavyzdžiui, Ispanijos „Nenugalimosios Armados“ sutriuškinimas. Didesne dalimi tai fikcija. Anglai ir Nyderlandų sukilėliai jos nesudorojo. Dar daugiau, jie jos net neapkandžiojo ir jų taktika visiškai nepasiteisino ir jų "pergalė" tėra tik stichijų išdaiga (nebent jie mokėjo iššaukti audras). 

Ta prasme, Ispanijos karūnai surengus atsakomąjį reidą - išsilaipinimą „Albione“, Anglijos karūna su Nyderlandų sukilėliais pabandė priešpastatyti savo paskubomis surinktą laivyną. Griebė visokiausius laivukus, kokie tik pakliuvo po ranka. Iš esmės, tai buvo panašu į šunų gaujos bandymą sustabdyti įniršusį bulių. Per dvi savaites kovų, anglai su garsiuoju Dreiku, grynai kovose, iš 130 ispanų laivų (apie 22 galeonai ir 108 kitokio pobūdžio laivai pritaikyti karo ir desanto, bei provizijos pervežimo reikmėm) sugebėjo paskandinti tik 7. Anglams taip ir nepavyko pralaužti „Armados“ gynybos ir jie tik pasikeitusiam vėjui turi dėkoti, kad invazija į jų „Ūkanotąją“ šalį neįvyko...  Užtat „išminčiai“ po kelių šimtų metų skelbė, jog tai buvo nuostabi pergalė ir mušė gongą, jog tai Anglijos, kaip jūrų valstybės pirmasis sėkmingas žingsniukas ir Ispanijos (kuri gyveno tuomet aukso amžių!) nuopuolio pradžia... Galima tik pasijuokti... Gyvenant tuose laikuose, matyt reikėjo būti genialiu nostradamusu ar kažkokiu ypatingu orakulu, kad nuspėti, jog audros suniokotas laivynas, tai būsimos Anglijos, kaip jūrų valstybės – pergalė! Kad tik ne taip. Na ir tuometinį karą (1585−1604), vis tik laimėjo Ispanija, o Anglija per jį įbrido į skolas... Jai atsakomosios keršto „armados“ arba „Anglų armados“ taip ir nepavyko suorganizuoti... O tai ką pavyko suorganizuoti – ispanai sudaužė į šipulius... Iš beviliškumo Elžbieta metė Dreiką į Karibų jūrą, kad šis apiplėštų sidabrą gabenančius laivus ir taip papildytų ant bankroto slenksčio atsidūrusį Anglijos iždą. Avantiūra patyrė visišką fiasko: Dreikas ten ir pražuvo (1596), nes Ispanija, skirtingai nuo teiginių, jau buvo padariusi išvadas iš buvusių klaidų...

Na, va, ir priėjom prie reikalo. Prie piratų. Įvairiais skaičiavimais, manymais ir samprotavimais, Ispanijos „aukso amžius“ prasidėjo kažkur apie 1540-tuosius ir baigėsi po šimto metų. Dažniausiai jo pabaigą priimta sieti su Rokrua mūšiu (1635 m.) – senojoi, postrekonkistos Ispanija sutinka savo galybės saulėlydžio pradžią... Pradėjo miegoti ant senųjų savo protėvių laurų (neįtikėtinai užprogramuotas pasikartojimas įvairiausiose istorinės epochose ir valstybėse, ar ne?). Jos galybę kramsnojančios valstybės-konkurentės, be abejo, savo kažkada nekenčiam konkurentui pradeda klijuoti visokiausias etiketes... Velniai nematė visų tų paskalų, kurių sąrašą galima pradėti nuo inkvizicijos ir baigti ožiais esančiais kuopų sąrašuose (čia ne apie žmones, jei ką, o apie tikrus ožius). Tame tarpe pilna mitų ir apie Karibų piratus. O tiesa, pasirodo daug įdomesnė. Mažiau romantiška, mažiau kraugeriška, bet įdomesnė...

Taigi, per visą Ispanijos „Aukso amžiaus“ laikotarpį, piratai sugebėjo užgrobti tik 1% laivų gabenusių tauriuosius metalus ir šiaip, brangius daiktus. Ne, ne, nepasigirdo: skaičiuokite patys – per tą šimtą metų, pasak  Fernando Martínez Laínez „Tercios de España: Una infantería legendaria“ knygoje, Amerika-Ispanija maršrutu oficialiai suvaikščiojo kiek daugiau nei 11000 laivų. Iš jų pražuvo... pražuvo... 519... bet ne nuo piratų, o nuo negandų, štormų, audrų, epidemijų... ir tik 107 laivai buvo paimti piratų... Po laivą - per dešimt metų... Sunku patikėti, ar ne?

O tiesa yra būtent tokia... Kiek bebūtų liaupsintas ar nekenčiamas Dreikas, bet net jis negalėjo ir neturėjo jėgų įveikti Pilypo II sukurtai saugos (konvojaus) sistemos. Kai kas pasakys, kad jis dar prieš susiburiant „N. Armadai“ sugebėjo blokuoti net Kadį? Na, taip, paslapčia užpulti ir sudeginti iškrovos ir remonto laukiančius laivus, kai juose sėdėjo tik sumažinta budinčioji komandos dalis, jis sugebėjo, bet rimtai pralaužti miesto gynybos net nebandė, o ispanų admirolams užteko proto nepasiduoti įkarščiui ir su neparuoštais laivais atviroje jūroje nestoti į kovą... Na ir ne piratas jis tada buvo, o vykdė savo karalienės Elžbietos I (1533-1603) įsakymą.

Taigi, kokia tai sistema?.. Tiesą pasakius, beveik ta pati, kurią „nusikopipastino“ britai ir amerikiečiai Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų laikotarpiais. Kuri, aišku ištobulinta, naudojama ir dabar.

Ko gero pirmoji piratų auka buvo iš Meksikos su Montesumos lobiais keliaujanti karaka dar tolimais 1521 m. Ją sėkmingai atakavo frankų karūnos kaperis Chuanas Florinas. Jau tada, dar jaunasis Ispanijos valdovas ir imperatorius Karolis padarė reikiamas išvadas. Ispanija pradėjo drausti pavienių laivų keliones anapus vandenyno ir iš anapus, bet galutinai saugaus konvojaus sistema buvo patvirtinta Pilypo II (1527-1598). Jos autoriumi, galutinai suformavusiam nuostatas, laikomas kapitonas Menéndez de Avilés ir ji, vos ne pažodžiui buvo nukopijuota po gerų 300 metų, kaip jau minėta per paskutiniuosius pasaulinius karus.

Visų pirmiausia, nežiūrint to, kad prekybiniai arba krovininiai laivai, pagal tuos laikus, ir taip ganėtinai menkai skyrėsi nuo karinių, jiems be karinių laivų konvojaus keliauti buvo uždrausta. Po to, iš vis, maršrutu Amerika – Ispanija, „aukso“ reisai buvo vykdomi tik du kartus per metus. Dar prieš reisą, neretai būdavo surenkama informacija iš rezidentų esančių kitų šalių kolonijose, numanomame maršrute pasirodydavo žvalgybiniai lengvieji laiveliai.

Lavų flotilė, kartu su kariniais laivais, siekdavo iki 30 (ir net daugiau) laivų, o esminė sistemos dalis buvo, kad visi jie būtų vienas kito matomumo zonoje. Naktį buvo išdirbta signalinė šviesų sistema. Pagrindinis atpažinimo ženklas – specifinis didelis žibintas laivagalyje.

Štai čia ir raktas į atsakymą, kodėl tiek daug piratų „žygdarbių“ sausumoje, ir jų beveik nėra jūroje (holivudų-bolivudus ir kapitonus bladus palikime ramybėje). O esmė tame, kad jūroje tokia konvojaus lydima flotilė buvo realiai neįveikiama („Nenugalimoji Armada“, nežiūrint prgariškų oro sąlygų, tą gerai pademonstravo). Tuo tarpu menkai įsitvirtinusios naujakurių gyvenvietės, kurios neretai dar buvo priklausomos nuo „siuntinių“ iš Europos, buvo nors ir net toks gardus, bet lengviau pasiekiamas kąsnelis (jų apiplėšimas Dreikui pasaulinės ekspedicijos metu ir davė didžiausią grobį). Bet ir tai... ispanai nesnaudė ir darė išvadas – fortifikacijos pradėjo dygti kaip ant mielių... Ir tik, kai jau Auksinės Ispanijos saulėlydis įsibėgėjo, pradėjo rastis vienas kitas „genialus“ kapitonas, toks kaip garsusis Morganas (1635-1688)... Bet net ir tada, iš esmės piratų legendos susivedė daugiau į taip vadinamų „chalupų“ (chalupas) puldinėjimus ir užgrobimus, kurių Ispanijos karūna nė nejuto (tai didesni ar mažesni kursuojantys tarp salų, kartais bandantys pavieniui pasiekti kitus kontinentus užsiimantys pervežimais laiveliai)...

Na, o čia jau ir XVII a. ant nosies... ir piratus, kurie siautėja taikos metus į nagą pradeda imti visos kolonijinės valstybės...

Žodžiu, piratinis romantizmas tai gražu, bet toks užsiėmimas tai tebuvo „rusiška ruletė“, kurią išaukštino kraujo ir parako kvapo nežinantys romantikai ir propogandistai...

 

 

 

 

 

Kai plunksna žudo tiesiogine prasme...

Taktinis rašiklis... Nusišypsojote? Taip, ši žodžių kombinacija neretai kelia šypseną, o be reikalo. Nors, kita vertus, suprantama – „taktinės“ parduotuvės parduoda daug, kartais net labai patogių „taktinių“ dalykėlių, tame tarpe ir „taktinius“ rašiklius, kurie neskęsta, šviečia, su kompasais, su magnetais, su skeltuvais, su peiliukais, su lazeriukais ir... ir net nenustebčiau, jei atsirastų toks, kuriame galima paslėpti kokį sumuštinį... Bet iš esmės, jie tik žaislas... žaislai... atšakinė produkcija masiniam pirkėjui... O pavadinimas kilęs būtent nuo tokio rašiklio, kuris iš ties mirtinas. Ir be jokios perkeltinės prasmės... Nuo tokio rašiklio, kurį pagamino „Stingeris“ su kodiniu pavadinimu „Penguns 101”.

Nuo seniausių laikų, kai tik atsirado parakiniai šaunamieji ginklai, žmonija ir šviesiausio proto meistrai (inžinieriai, konstruktoriai) negalėjo nustygti vietoje ir vis konstravo, ir bandė tai suderinti kelis nesuderinamus daiktus, tai vieną daiktą paslėpti kitame (kaip pavyzdžiui, pistoletai raktai), tai paversti jį į nematomą, taidar ką nors tokio ypatingo. Ir, vertėjo, beje, tai daryti.

  Ypač šaunamųjų ir šaltųjų ginklų maskavimas kasdieniniuose daiktuose išpopuliarėjo XIX a., Anglijoje, Viktorijos epochoje. Kaip pavyzdžiui lazdos. Na tos, kurios buvo kiekvieno save gerbiančio džentelmeno atributas. Ko tik ten į jas neprikišdavo?! Ir durklus, ir smaigus

(tukus ar estokus), tai pripildavo švino, kad būtų kaip vėzdas, tai, žiūrėk ir kokią šaudyklė įmontuodavo. Ypač tai tapo įmanoma, kai atsirado kapsulės, o kai jau paplito Dreizi tipo adatinis skiltuvas, tai jau ir iš vis nubangavo. Žodžiu, nevertėtų apsigauti, kad džentelmenas po kokį Londono Haidparką vaikštinėjo pasikliaudamas tik polismenais, iš tiesų, jie buvo visai rimtai ginkluoti (išskyrus slyvanosius, kurie, tarkim, labiau vertino lazdą-gertuvę)...

Taip, žingsnis po žingsnio, 1920 m. pasirodė pirmasis šaudantis rašiklis... Vienašūvis. .22 kalibro. Patikėkit, tai tam tikromis sąlygomis – labai rimtas kalibras ir visai geras šovinys. Jeigu iki antrojo pasaulinio karo šis išradimas neturėjo kažin kokios paklausos (buvo laisvoje prekyboje, netgi rekomenduotinas keliautojas, komersantams, komivojažieriams ir t.t..), tai jau Antrajame, jis tapo vos ne žvalgybininko antruoju (na, gal trečiuoju) vardu. Taip sakant. .22 kalibro trumpos distancijos šaudyklę, ganėtinai lengva užmaskuoti...

Nors, po teisybei, .22 kalibru neapsiribota, buvo variantų ir stambesnių, kaip pavyzdžiui Stingerio plunksnakočio variantai po 91-mųjų: 22LR, .22WMR, .25ACP, .32 ACP ir .380...

 

 

Bet tai niekis, lyginant su tai iki kokių neįtikėtinų techninių sprendimų aukštumų buvo pakilęs rašiklis šaudyklė Šaltojo karo metu... Šitų inžinierinių unikumų, matyt net neįmanoma suskaičiuoti... Buvo net variantų, kai sujungus kelis tokius rašiklius ir uždėjus spec optiką, šitoji kombinacija galėjo pavirsti į mažo nuotolio snaiperinę šaudyklę...

Štai, jo (Šaltojo karo) kažkuriame pabaigos etape, jiems, tiems šaudantiems rašikliams su visokiausiom dar papildomom funkcijom, ir prilipo žodelis „taktinis“ (ataskaitose, būgtai galima jau sutikti apie 70-tuosius). Ir visa tai nebuvo užmiršta, o pergalvota, perkonstruota ir adaptuota masiniam pirkėjui. Tad daugiafunkcijiniai rašikliai su išdidžiu prierašu "Tactical pen", po kurio laiko atsiranda ir prekyboje... Tik be šaudymo funkcijos... jos (tos funkcijos) ieškokit tarp kariškiams ir žvalgybininkams skirtos produkcijos...

Kaip škotai Panamą kolonizavo...

Ne, ne, tai ne iš anekdotų srities, o Škotijos verslažmogių ambicijos įkišusios Škotiją į tokias skolas, kad jai beliko tik labiau susijuosti diržus ir sėdint Anglijos kišenėje po šiai dienai vaidinti išdidžius kalniečius.

Škotijos kompanijos vėliava



Nevarginsiu detalėmis, kokioj būklėj buvo Škotija XVII a. antroje pusėje – pakanka pasakyti, kad ji buvo itin prasta: badas, ligos, vegetuojantis laivynas, civiliniai konfliktai, prekyba niekinė, o kalnietiškos ambicijos siekė mėnulį... Na, o Škotijos parlamentas nieko geriau nesugalvojo, kaip įsteigti Škotijos banką ir finansuoti „Škotijos kompaniją“ (The Company of Scotland Trading to Africa and the Indies; 1695-1707). Ji turėjo būti atsvara angliškai „East-Indijos“ (1600-1874) kompanijai ir užtikrinti prekybą su Afrika ir abejomis „Indijomis“. Rezultate viskas susivedė į Panamos kolonizavimo fiasko ir pati kompanija daugiausiai žinoma „Darjeno kompanijos“ pavadinimu, o pati avantiūra „Darjeno schema“.

Idėja, kaip ir nebloga – kolonistai išsilaipinę Darjene, ten turėjo įsikurti, ir užtikrinti susisiekimą su Ramiuoju vandenynu. Tik kuom jie ten prekiaus – nelabai kas žinojo. Be abejo – buvo ir planų, ir pagrindimų, ir svaičiojimų... Na, bet viskas kaip visuomet – autoritetai „veža“ – toks įtakingas ir fanatiškai nusiteikęs finansininkas ir bankininkas seras Viljamas Patersonas visus užčiaupė  (Sir William Paterson, 1658-1719), iš anglų ir olandų prisiskolino pinigų, nusispjovė į Anglijos ir Škotijos karaliaus Vilhelmo III nesutikimą (Willem Hendrik, Prins van Oranje, 1650-1702), kuris tuo metu kariavo su Prancūzija dėl įtakos „naujuosiuose pasauliuose“, ir pradėjo Darjeno kolonizacija…

Vos tik paskelbus, kad renkami žmonės ekspedicijai, iškart atsirado daugybė valkataujančių karininkų ir karių savanorių, kurie visiškai nenorėjo ką nors veikti, išskyrus lėbauti ir peštis (daugumas jų buvo įtariami net dalyvavus Glenko skerdynėse - Glencoe Massacre (1962 m), kai vadovaujant Kempbelui buvo išpjauta viena iš Makdonaldų klano atšakų – kita vertus- įvykis ganėtinai politizuotas, nes nuostoliai nebuvo tokie jau dideli, pasipriešinimas buvo, o to laikmečio istorija kituose kraštuose žino ir kraupesnių epizodų) 

Willam Paterson

Į Darjeną išėjo penki laivai: „Saint Andrew” (Šventas Andriejus), “Caledonia” (Kaledonija), “Unicorn” (Vienaragis), “Dolphin” (Delfinas) ir “Endeavour” (Pastanga(?)) su 1200 kolonistais. Išplaukė slapta, kad nepakliūtų anglų jūrų patruliams į akis...

King William III of England

Vien jau dėl to, kad ši kelionė kaip ir nesankcionuota, reikėjo vengti ne tik priešiškų valstybių, bet ir karališkojo anglų karo laivyno, tad pagal atsiliepimus - ji buvo sunki. Ir ilga: nuo liepos 14 d. iki lapkričio 2 d.! Beveik dvigubai ilgiau, nei buvo įprasta.

Na, o jų išsilaipinimo vieta, šalia Drjeno upės žiočių, ir po šiai dienai vadinama „Naujosios Kaledonijos“ įlanka – bet iki 2011 metų oficialiai „Škotų įlanka“ - Puerto Escocés (dabar - Puerto Inabaginya). Naujakurių vadas, komendantas Drumonas, ėmėsi veiklos – įkūrė “St Andrew” fortą, apkasė jį grioviu, ant kalno pastatė signalinį/stebėjimo bokštą, nuo laivų nuėmė 50 patrankų, bet… bet neišsikasė šulinio… Fortas neturėjo jokio nepriklausomo vandens šaltinio, o tai, galų gale, sužaidė ne škotų naudai. Sunkiai paaiškinama logika, net tiems laikams (o gal ypač tiems laikams).

Na, o aplinkui fortą ėmė kurtis „Naujasis Edinburgas“ (visada stebėjausi anglosaksų-škotų-airių ir kitų šiaurės Europos kolonostų fantazija suteikiant pavadinimus – kažkas tokio neįtikėtinai magiškai užburiančio).

Na, ir pradžiai, kūrimosi etape, atrodė, kad viskas nuostabu ir puiku. Į Škotiją keliavo kuo puikiausi raportai ir laiškai (koks save gerbiantis škotas rašys apie patiriamus sunkumus? Ar ne?). Bet... Bet realybė buvo kitokia...

Čia buvo Darjenas, o ne koks Juodojo Kontinento Dramblio kaulas... Darjeno čiabuviai, jau seniai pažinojo „svečius“ iš „Senosios motulės Europos“ ir iš škotų nepirko jokių ten šukų, karoliukų, stikliukų ar dar kažkokių nuvalkiotų niekalų. Jiems jau reikėjo normalių dalykų: kirvių, vinių, peilių, gero audinio ir t.t... Negana to, jie ir patys jiems nepardavinėdavo beveik jokių maisto produktų... Nors ir neužpuldinėdavo...Žodžiu, škotai pamažėle pradėjo sėstis ant plikos sub... ėėėė... Trumpiau, tai jiems patiems reikėjo ieškotis maisto, medžioti, vargti... Sunkus darbas ir klimatas vyrus šlavė kaip pėdus (buvo ir dezertyravimo).

Ir net dar daugiau. Žinot, kas yra karališka rūstybė? Valdovo rūstybė?
Taigi, supykęs karalius Vilhelmas III, įsakė salose ir netoliese kontinente esantiems anglų kolonistams ir įtaigingai paprašė olandų kolonistų, niekuo škotams nepadėti. Šovė iš karto du zuikius: parodė kas yra kas ir politiškai ispanams pademonstravo, kad Anglijos ir Škotijos karūna su tai bėdžiais nieko bendro neturi. Jam tada mažiausiai ko reikėjo – tai konflikto su Ispanijos karūna dėl jo valiai nepaklususių škotų.

Kiek išsilaikė kolonistai?

Trumpai... Itin trumpai... Tik kiek daugiau nei pusę metų – apie 7-8 mėnesius ir išsinešdino. Kiek pabėgo, kiek žuvo, kiek mirė neaišku, bet į Škotiją grįžo vienetai... O ir Škotijoj jie atrado, kad jų turtai konfiskuoti, perrašyti ar parduoti... Jie buvo laikomi žuvusiais... Negana to, jų buvo išsižadėta...

Jei smulkiau, tai vienas pabėgėlių kolonistų laivas nusigavo į Port Rojąlį Jamaikoje, kur jiems, vykdydami karaliaus įsakymą, pagalbos nesuteikė ir vienintelis likęs laivas „Vienaragis“, iš paskutinių jėgų (250 žmonių, įskaitant įgulą)šiaip ne taip pasiekė Niujorką – tuo metu nedidelį miestelį (berods apie 5000 gyventojų).

...o ten... o ten ten, Tomas Dromiontas sužino, jog patikėję jų gražiom ataskaitom ir raportais buvo išsiųstas palaikymo laivas su prekėmis, kolonistams reikiama provizija ir dar 300 kolonistų papildymu...

Staigiai jis sėdo į jūrinę valtį ir nusivarė atgal į Naująją Kaledoniją (nepainioti su sala Ramiajame vandenyne)...

Tik ten nieko nerado... atskubėjęs į savo buvusią koloniją, rado tik sudegusio laivo liekanas...
Atplaukę naujieji kolonistai rado tik puvėsius ir griuvėsius vietoje triukšmingo ir klestinčio miesto, net nesilaipino, o pasuko atgalios. Be to, vieną iš laivų nusiaubė liepsnos, o kitas, perkrautas ir perpildytas pasiekė Jamaiką, kur juos išvarė ir laive ėmė siausti epidemija...

Bet nevykėliams kartais sekasi...

Juokingiausia, kad tiedu palaikymo laivai tebuvo kolonistų paramai skirti, o Edinburgo bankininkai surengė naująją kolonistų bangą... Tik šį kartą pasirūpino Hamiltono kunigaikščių globa ir bažnyčios palaiminimu.

Žodžiu, 1000 kolonistų-naujakurių buvo dar pakeliui... ir šie kaip tik rado Tomą Dromontą – pirmosios bangos vadą su savo ištikimais sėbrais, kelias valteles ir supuvusius statinius. Be abejo, Dromontas visiems liepė dirbti, bet šie, supykę, pareiškė, kad čionai atvyko gyventi, o ne dirbti. Dromontą suėmė (iniciatyvos ėmėsi jau ne karys, o pirklys James Byres).

Port Rojalis (Jamaika)

Naujajam vadui Džeimsui sekėsi sunkiai. Ne tiek dėl gamtos ir čiabuvių, kiek dėl likusių pirmos bangos kolonistų ir... Ir pastoriaus, kuris išgirdęs, kad naujasis lyderis su ispanais nori palaikyti taiką, o ne konfliktuoti, stojo piestu: „na kaipgi galima nevesti švento karo su eretikais katalikais?!“...

Žodž... Džonui greit teko nešdintis... Ir jis spruko su pasivogtu laiveliu (jūrine valtimi)... O kolonija pradėjo vegetuoti ir stumti savo varganas dieneles...

...kol neatvyko Aleksandras Kempbelas Fonabas (Alexander Campbell of Fonab, 1660-1724)…

Nežinia, ką įsivaizdavo naujasis vadas, bet, matyt save laikė ne mažesniu karvedžiu, kaip koks Aleksandras ar Hanibalas... Jis greit geležine ranka įvedė tvarką, atstatė fortą ir nieko geriau nesugalvojo, kaip kaktomuša užpulti mažutį ispanų forpostą „Toubacanti”, tačiau pats krinta sužeistas ir pagautas karštinės ilgam iškrenta iš rikiuotės.

Ispanai, be abejo, tokio akiplėšiškumo neatleidžia ir atžygiuoja su gerokai didesnėm pajėgom. Tačiau ispanų vadas, matyt savęs nelaikė Aleksandru Makedoniečiu. Jis pakankamai blaiviai įvertino savo pajėgas, kuriose taip pat siautėjo karštinė ir, visų pirma, pasiūlė škotams nešdintis su visa savo manta, vėliavomis ir ką jie ten dar gali pakelti ir išsinešti (kitokiu atveju prigrasino sunaikinsiąs)...

Išlikę kolonistai ir išsinešdino...

Bet škotų ambicijos tuo nesibaigė... jie ten dar bandė politikuoti, bet greit gavo per nosį ir pasijuto besėdį prie sukiužusios geldos ir skendintys skolose... Škotija per Darjeno avantiūrą ir nevykusį politikavimą, atsidūrė ant bankroto slenksčio ir jau patys škotų didikai ėmė ieškoti paramos pas savo pietinį ir artimiausią kaimyną... Nebebuvo kas daryti - tai buvo žvėriškas impulsas su Anglija pasirašyti uniją, kuri ir buvo pasirašyta (Acts of Union, 1707 m.). Škotijos parlamentas paleistas… O naujoji Jungtinė karalystė, pradėjo skaičiuoti savo dieneles (the Kingdom of Great Britain)… Ir jau galutinai suplėvesavo “Union Jack”…

Espada, rapyra, kalavijas, estokas... Kas ta rapyra?

 

Perkelta iš FB, tiesiog, jei uždarytų paskyrą, šis tekstas prapultų

Taigi, jau daug rašęs bet dar kartą apie kalavijus. Ne tiek apie jų specifiką, kiek truputį apie žongliravimą jų pavadinimais literatūroje (nesvarbu, kokioje). Ypač vertimuose. Ir ypač vertimuose iš pervertimų, iš ne originalo... Tad, truputį apie espadas... arba estoque (nepainioti su prancūzišku estoc – žemiau yra paaiškinimas)... Ypač verčiant iš ispanų į kitas kalbas ir ne tik lietuvių. O lietuviškai, tai - kalavijas. Ir nieko daugiau. Tai bendrinis pavadinimas. Bet su vienu „bet“, kuris priklauso nuo konteksto, kai norima pažymėti kalavijo ispaniškąją kilmę.

Žodžiu, neretai daugumą siaurų kalavijų su pinta kryžma ir rankos (riešo) apsauga vadina espada (ne tiek, gal pati rankena, kiek susiaurėję ašmenys). Taip dažniausiai vadina paprasčiausiai tik dėl patogumo, nes Ispanijoje užgimė tokio tipo kalavijai (labai greit paplito – net kartais ginčijimąsi ar ne Italijoje, ar Prancūzijoje, kaip pavyzdžiui) su specifiniu bruožu. Tad vietoje ilgų žodžių derinio, naudoja pakaitalą – tiesiog "espada", pabrėždami ispanišką kilmę. Na, o Ispanijos - Vokietijos unijos laikais, vokiečiai itin greitai perėmė šį stilių. Tad neretai net neįmanoma pasakyti kas ką nukaldino ar darė... kur Toledas, ar, kur – Solingenas... vieni kaldino geležtis, kiti ant jų "movė" rankenas... ir taip toliau... Vėliau, jau geležčiai susiaurėjus, ginklui jau palengvėjus, o rankenai tapus gerokai įmantresnei, espada/kalavinjas, pavirto į rapyrą... espada-ropera... Tai tiek.

O Jūsų dėmesiui dvi espados-estoque-kalavijai. Ernando Korteso ir Fernando Pisaro. Antroji  alia Korteso... Kitaip tariant, ji (espada) parodų ir lankytojų dėmesiui išduodama kaip Korteso, tačiau realių įrodymų, jog tai Korteso kalavijas - nėra. Jei gidą priremia prie sienos savo klausimais, jis staiga pasako "...na taip, čia pavyzdys, kokį galėjo turėti Kortesas"... Žodžiu, tiesa kažkur anapus. Bet, tai realus kalavijas apie 107 cm. ilgio. Tiesiog klasika - jo kopijų prigaminta ir prištampuota: pradedant kino filmų ir kolekcininkų poreikiams tenkinti, baigiant rekonstruktoriais...

 Na ir  - Fernando Pisaro (pati pirmoji). Tai realiai priklausęs minėtam markizui ginklas - bendras ilgis apie 110 cm.

Klausimas iš „salės“: kaip atskirti rapyrą nuo kalavijo?

Iš esmės rapyra ir yra kalavijas. Kalavijo atmaina.
Tai siauresnė geležtė. Geležtėjau pilnai praradusi liežuvio formą ir "laužtuvo" funkciją (kacbalgeris, kaip pavyzdžiui), neretai papildomai išlengvinta ir rankena - svarbiausias bruožas: atsiranda rikasas - neužaštrinta geležties dalis, tarsi rankenos pailginimas - leidžia dirbti riešu (XV a. pabaigoje jau neretai pasitaikantis dalykas beveik visoje Vakarų Europoje). Dažniausiai paslėpta rankenos apsaugose. Dvirankės arba pusantrinės rapyros - na, labai retas atvejis. Bet buvo. Kitaip tariant, tai tiesiog jau kalavijas atsiradęs XV a. visiškoje pabaigoje ir, perbėgęs gerą pusantro šimto (gal kiek daugiau) metų, pavirsta į kostiuminį atributą (pavyzdžiui kolišemarą) arba net taip vadinamą „palašą“ (bent jau rankeną perėmė). Beje, muškietininkai (tie trys) originale - kaunasi rapyromis, kaip ir turėjo būti tuo laikmečiu, o ne sportiniais smaigais, kaip gali pasirodyti skaitant lietuvišką vertimą.

 

 Beje, apie tas kilmingąsias rapyras, kuriomis kovėsi garsieji "Trys muškietininkai" galime kalbėti tik nuo XVI a. antros pusės, kokių 1580-tųjų, o iki tol - iš esmės tai tebuvo jos pirmtako raidos ciklas. Būtent nuo tada jos įvairių įtakų pasekmėje įgavo savo gerai pažįstamą pavidalą, o iki tol keitėsi, evoliucionavo ir t.t., kol nepavirto į paprasčiausią kostiuminį smaigą ir išėjo iš istorijos...

Taigi, pirmą kartą, kaip tokia, kaip "espada ropera" (pažodžiui - kalavijas prie aprangos, kaip garderobo dalis) minimas Chuano de Mena (Juan de Mena) poemoje apie 1450 metus, kas leidžia spėti, jog šis ginklas atsirado gerokai anksčiau, bet jau konkretizuotas 1468 m. per hercogo/kunigaikščio Don Álvaro de Zúñiga turto aprašymą. 

 

Iki pat XVI a. trečio dešimtmečio, tai buvo tiesiog šiek tiek siauresnis vienarankis, neretai prabangiau puoštas kalavijas, nei pilnavertis kalavijas skirtas mūšio laukui. Iš esmės dar tuo metu - skirtumai ganėtinai minimalistiniai. Tik jos balansas jau pasidarė labiau skirtas dūrimui, nei kirtimui, nors puikiausiai išsaugo ir galimybę kirsti, ir pjauti, be kita ko. Beje, galimai per Italiją Toledą (manoma, kad pirmąsias pagamino Toledo meistrai) pasiekusios skiavoneskos (schiavonesca) dėka, jos rankena gana anksti taip pat pradėjo skirtis nuo įprastinių kalavijų. Be to, dėka specifinės plaštakos apsaugos, atsirado galimybė ją suimti kiek žemiau kryžmos (uždėti pirštus ant overgaro/ricaso, žr. pav.), turint galvoje, kad jie išlieka apsaugoti, ir daug efektingiau kovoti panaudojant riešą.... na, ir t.t. Tokio kalavijo svoris varijuoja nuo 1 iki 1,3 kg. Na, o visa kita - čia jau - kaip meistras kalaviją pavadino... tuo jis ir šaukiamas... Ypač visokie vėlyvieji kostiuminiai variantai.

 

Beje, pavadinimą "espada ropera" labai greitai perėmė ir prancūzai - pas juos tokio tipo kalavijas - "épée rapière"...

Taigi, iš esmės tos "espados roperos" - tai dar ne rapyra - tai dar tik jų pirmtakas...

Čia, žemiau esančiuose keturiuose paveikslėliuose ankstyvosios "espada ropera", kurias patogumo dėlei, santykinai, galime vadinti rapyromis, kad išskirti iš masės visokių kitokių :

 

 

Pisaro kalavijo replika

Kitas, papildantis, balsas iš salės (tiksliau iš FB komentarų prie šios apžvalgos):

Labiausiai nulengvinta ispaniška ~1600 metais  „espada ropera“ - be 1 kg niekaip. Jų 1,2 -1,6 kg, tai normalus svoris priklausomai nuo tipo. Normalus kalavijo svoris kaip ir turi būti. "Paperheimai" be problemų 1,8. Mūsų Raudonės kalavijas maždaug 1,05 kg.
P.S. Paaiškinu: "Paperheimai", tai "balsas iš salės" galvoje turėjo rapyras su taip vadinama Paperheimo krepšeliu/apsauga. Tokia įmantri ir ganėtinai pilna apsauga atsirado Trisdešimtmečio karo metu ~1630 m. ir pavadinta generolo grafo Paperheimo vardu.

O čia, palyginimui iki Papercheimo išpopuliarintos apsaugos - karininko arba kavalieriaus  "krepšelis" (Cavalier hilt)

~1620 m.

 Ir panašaus periodo saksoniškos rapyrų rankenos

Meistro Chuano Martineso (Juan Martinez) iš toledo darbas  (apie 1600) - ašmenys  Toledo, rankena Solingeno. Svoris 1,5 kg. ilgis 124 cm.

Ir komentaras į kelių terminologijos mėgėjų komentarus apie estoką:

P.S. Na ir dėl „estoko“. Buvau daręs apžvalgą – tad nesikartosiu. Bet, kaip buvau minėjęs tarp prancūzų terminologijos ir ispaniškos yra  keli niuansai. "Estoc" ir "estoque" - čia yra niuansas toks, kad „estoc“ - prancūzai vadina būtent šarvamušį smaigą - "tuck'ą", be užgalandinimo, o ispanai „estoque“ naudoja pažymėdami kalavijo savybę - galimybę durti ar kažkaip panašiai ir tai nereiškia, kad jis beašmenis. Tad štai, tokia rodos smulkmena, o prasmė visai kitokia.

Žodžiu, tai pilnai gali būti dviašmenis kalavijas, kuriuo galima ne tik kirsti, bet ir durti. Na ir dabar, gi dar:  toreodorų  kalavijai ir vadinami jei angliškai, tai "Bullfighting Rapier -Estoque". Tad su ispaniška terminologija viskas tvarkoj - mes tik prie jos nelabai pratę. Čia išdava tokia, kad besimaišant Italijai-Ispanijai-Prancūzijai ir dar kažkiek vokiečiams priėjus savo trigrašį, gavosi šioks toks chaosas. Terminologija panaši, bet reikšmės ir niuansai gali būti kiti. Iš kitos pusės - gi standartizacijos nebuvo - kaip meistras pavadino, taip nepagadino...