Kaip škotai Panamą kolonizavo...

Ne, ne, tai ne iš anekdotų srities, o Škotijos verslažmogių ambicijos įkišusios Škotiją į tokias skolas, kad jai beliko tik labiau susijuosti diržus ir sėdint Anglijos kišenėje po šiai dienai vaidinti išdidžius kalniečius.

Škotijos kompanijos vėliava



Nevarginsiu detalėmis, kokioj būklėj buvo Škotija XVII a. antroje pusėje – pakanka pasakyti, kad ji buvo itin prasta: badas, ligos, vegetuojantis laivynas, civiliniai konfliktai, prekyba niekinė, o kalnietiškos ambicijos siekė mėnulį... Na, o Škotijos parlamentas nieko geriau nesugalvojo, kaip įsteigti Škotijos banką ir finansuoti „Škotijos kompaniją“ (The Company of Scotland Trading to Africa and the Indies; 1695-1707). Ji turėjo būti atsvara angliškai „East-Indijos“ (1600-1874) kompanijai ir užtikrinti prekybą su Afrika ir abejomis „Indijomis“. Rezultate viskas susivedė į Panamos kolonizavimo fiasko ir pati kompanija daugiausiai žinoma „Darjeno kompanijos“ pavadinimu, o pati avantiūra „Darjeno schema“.

Idėja, kaip ir nebloga – kolonistai išsilaipinę Darjene, ten turėjo įsikurti, ir užtikrinti susisiekimą su Ramiuoju vandenynu. Tik kuom jie ten prekiaus – nelabai kas žinojo. Be abejo – buvo ir planų, ir pagrindimų, ir svaičiojimų... Na, bet viskas kaip visuomet – autoritetai „veža“ – toks įtakingas ir fanatiškai nusiteikęs finansininkas ir bankininkas seras Viljamas Patersonas visus užčiaupė  (Sir William Paterson, 1658-1719), iš anglų ir olandų prisiskolino pinigų, nusispjovė į Anglijos ir Škotijos karaliaus Vilhelmo III nesutikimą (Willem Hendrik, Prins van Oranje, 1650-1702), kuris tuo metu kariavo su Prancūzija dėl įtakos „naujuosiuose pasauliuose“, ir pradėjo Darjeno kolonizacija…

Vos tik paskelbus, kad renkami žmonės ekspedicijai, iškart atsirado daugybė valkataujančių karininkų ir karių savanorių, kurie visiškai nenorėjo ką nors veikti, išskyrus lėbauti ir peštis (daugumas jų buvo įtariami net dalyvavus Glenko skerdynėse - Glencoe Massacre (1962 m), kai vadovaujant Kempbelui buvo išpjauta viena iš Makdonaldų klano atšakų – kita vertus- įvykis ganėtinai politizuotas, nes nuostoliai nebuvo tokie jau dideli, pasipriešinimas buvo, o to laikmečio istorija kituose kraštuose žino ir kraupesnių epizodų) 

Willam Paterson

Į Darjeną išėjo penki laivai: „Saint Andrew” (Šventas Andriejus), “Caledonia” (Kaledonija), “Unicorn” (Vienaragis), “Dolphin” (Delfinas) ir “Endeavour” (Pastanga(?)) su 1200 kolonistais. Išplaukė slapta, kad nepakliūtų anglų jūrų patruliams į akis...

King William III of England

Vien jau dėl to, kad ši kelionė kaip ir nesankcionuota, reikėjo vengti ne tik priešiškų valstybių, bet ir karališkojo anglų karo laivyno, tad pagal atsiliepimus - ji buvo sunki. Ir ilga: nuo liepos 14 d. iki lapkričio 2 d.! Beveik dvigubai ilgiau, nei buvo įprasta.

Na, o jų išsilaipinimo vieta, šalia Drjeno upės žiočių, ir po šiai dienai vadinama „Naujosios Kaledonijos“ įlanka – bet iki 2011 metų oficialiai „Škotų įlanka“ - Puerto Escocés (dabar - Puerto Inabaginya). Naujakurių vadas, komendantas Drumonas, ėmėsi veiklos – įkūrė “St Andrew” fortą, apkasė jį grioviu, ant kalno pastatė signalinį/stebėjimo bokštą, nuo laivų nuėmė 50 patrankų, bet… bet neišsikasė šulinio… Fortas neturėjo jokio nepriklausomo vandens šaltinio, o tai, galų gale, sužaidė ne škotų naudai. Sunkiai paaiškinama logika, net tiems laikams (o gal ypač tiems laikams).

Na, o aplinkui fortą ėmė kurtis „Naujasis Edinburgas“ (visada stebėjausi anglosaksų-škotų-airių ir kitų šiaurės Europos kolonostų fantazija suteikiant pavadinimus – kažkas tokio neįtikėtinai magiškai užburiančio).

Na, ir pradžiai, kūrimosi etape, atrodė, kad viskas nuostabu ir puiku. Į Škotiją keliavo kuo puikiausi raportai ir laiškai (koks save gerbiantis škotas rašys apie patiriamus sunkumus? Ar ne?). Bet... Bet realybė buvo kitokia...

Čia buvo Darjenas, o ne koks Juodojo Kontinento Dramblio kaulas... Darjeno čiabuviai, jau seniai pažinojo „svečius“ iš „Senosios motulės Europos“ ir iš škotų nepirko jokių ten šukų, karoliukų, stikliukų ar dar kažkokių nuvalkiotų niekalų. Jiems jau reikėjo normalių dalykų: kirvių, vinių, peilių, gero audinio ir t.t... Negana to, jie ir patys jiems nepardavinėdavo beveik jokių maisto produktų... Nors ir neužpuldinėdavo...Žodžiu, škotai pamažėle pradėjo sėstis ant plikos sub... ėėėė... Trumpiau, tai jiems patiems reikėjo ieškotis maisto, medžioti, vargti... Sunkus darbas ir klimatas vyrus šlavė kaip pėdus (buvo ir dezertyravimo).

Ir net dar daugiau. Žinot, kas yra karališka rūstybė? Valdovo rūstybė?
Taigi, supykęs karalius Vilhelmas III, įsakė salose ir netoliese kontinente esantiems anglų kolonistams ir įtaigingai paprašė olandų kolonistų, niekuo škotams nepadėti. Šovė iš karto du zuikius: parodė kas yra kas ir politiškai ispanams pademonstravo, kad Anglijos ir Škotijos karūna su tai bėdžiais nieko bendro neturi. Jam tada mažiausiai ko reikėjo – tai konflikto su Ispanijos karūna dėl jo valiai nepaklususių škotų.

Kiek išsilaikė kolonistai?

Trumpai... Itin trumpai... Tik kiek daugiau nei pusę metų – apie 7-8 mėnesius ir išsinešdino. Kiek pabėgo, kiek žuvo, kiek mirė neaišku, bet į Škotiją grįžo vienetai... O ir Škotijoj jie atrado, kad jų turtai konfiskuoti, perrašyti ar parduoti... Jie buvo laikomi žuvusiais... Negana to, jų buvo išsižadėta...

Jei smulkiau, tai vienas pabėgėlių kolonistų laivas nusigavo į Port Rojąlį Jamaikoje, kur jiems, vykdydami karaliaus įsakymą, pagalbos nesuteikė ir vienintelis likęs laivas „Vienaragis“, iš paskutinių jėgų (250 žmonių, įskaitant įgulą)šiaip ne taip pasiekė Niujorką – tuo metu nedidelį miestelį (berods apie 5000 gyventojų).

...o ten... o ten ten, Tomas Dromiontas sužino, jog patikėję jų gražiom ataskaitom ir raportais buvo išsiųstas palaikymo laivas su prekėmis, kolonistams reikiama provizija ir dar 300 kolonistų papildymu...

Staigiai jis sėdo į jūrinę valtį ir nusivarė atgal į Naująją Kaledoniją (nepainioti su sala Ramiajame vandenyne)...

Tik ten nieko nerado... atskubėjęs į savo buvusią koloniją, rado tik sudegusio laivo liekanas...
Atplaukę naujieji kolonistai rado tik puvėsius ir griuvėsius vietoje triukšmingo ir klestinčio miesto, net nesilaipino, o pasuko atgalios. Be to, vieną iš laivų nusiaubė liepsnos, o kitas, perkrautas ir perpildytas pasiekė Jamaiką, kur juos išvarė ir laive ėmė siausti epidemija...

Bet nevykėliams kartais sekasi...

Juokingiausia, kad tiedu palaikymo laivai tebuvo kolonistų paramai skirti, o Edinburgo bankininkai surengė naująją kolonistų bangą... Tik šį kartą pasirūpino Hamiltono kunigaikščių globa ir bažnyčios palaiminimu.

Žodžiu, 1000 kolonistų-naujakurių buvo dar pakeliui... ir šie kaip tik rado Tomą Dromontą – pirmosios bangos vadą su savo ištikimais sėbrais, kelias valteles ir supuvusius statinius. Be abejo, Dromontas visiems liepė dirbti, bet šie, supykę, pareiškė, kad čionai atvyko gyventi, o ne dirbti. Dromontą suėmė (iniciatyvos ėmėsi jau ne karys, o pirklys James Byres).

Port Rojalis (Jamaika)

Naujajam vadui Džeimsui sekėsi sunkiai. Ne tiek dėl gamtos ir čiabuvių, kiek dėl likusių pirmos bangos kolonistų ir... Ir pastoriaus, kuris išgirdęs, kad naujasis lyderis su ispanais nori palaikyti taiką, o ne konfliktuoti, stojo piestu: „na kaipgi galima nevesti švento karo su eretikais katalikais?!“...

Žodž... Džonui greit teko nešdintis... Ir jis spruko su pasivogtu laiveliu (jūrine valtimi)... O kolonija pradėjo vegetuoti ir stumti savo varganas dieneles...

...kol neatvyko Aleksandras Kempbelas Fonabas (Alexander Campbell of Fonab, 1660-1724)…

Nežinia, ką įsivaizdavo naujasis vadas, bet, matyt save laikė ne mažesniu karvedžiu, kaip koks Aleksandras ar Hanibalas... Jis greit geležine ranka įvedė tvarką, atstatė fortą ir nieko geriau nesugalvojo, kaip kaktomuša užpulti mažutį ispanų forpostą „Toubacanti”, tačiau pats krinta sužeistas ir pagautas karštinės ilgam iškrenta iš rikiuotės.

Ispanai, be abejo, tokio akiplėšiškumo neatleidžia ir atžygiuoja su gerokai didesnėm pajėgom. Tačiau ispanų vadas, matyt savęs nelaikė Aleksandru Makedoniečiu. Jis pakankamai blaiviai įvertino savo pajėgas, kuriose taip pat siautėjo karštinė ir, visų pirma, pasiūlė škotams nešdintis su visa savo manta, vėliavomis ir ką jie ten dar gali pakelti ir išsinešti (kitokiu atveju prigrasino sunaikinsiąs)...

Išlikę kolonistai ir išsinešdino...

Bet škotų ambicijos tuo nesibaigė... jie ten dar bandė politikuoti, bet greit gavo per nosį ir pasijuto besėdį prie sukiužusios geldos ir skendintys skolose... Škotija per Darjeno avantiūrą ir nevykusį politikavimą, atsidūrė ant bankroto slenksčio ir jau patys škotų didikai ėmė ieškoti paramos pas savo pietinį ir artimiausią kaimyną... Nebebuvo kas daryti - tai buvo žvėriškas impulsas su Anglija pasirašyti uniją, kuri ir buvo pasirašyta (Acts of Union, 1707 m.). Škotijos parlamentas paleistas… O naujoji Jungtinė karalystė, pradėjo skaičiuoti savo dieneles (the Kingdom of Great Britain)… Ir jau galutinai suplėvesavo “Union Jack”…

Espada, rapyra, kalavijas, estokas... Kas ta rapyra?

 

Perkelta iš FB, tiesiog, jei uždarytų paskyrą, šis tekstas prapultų

Taigi, jau daug rašęs bet dar kartą apie kalavijus. Ne tiek apie jų specifiką, kiek truputį apie žongliravimą jų pavadinimais literatūroje (nesvarbu, kokioje). Ypač vertimuose. Ir ypač vertimuose iš pervertimų, iš ne originalo... Tad, truputį apie espadas... arba estoque (nepainioti su prancūzišku estoc – žemiau yra paaiškinimas)... Ypač verčiant iš ispanų į kitas kalbas ir ne tik lietuvių. O lietuviškai, tai - kalavijas. Ir nieko daugiau. Tai bendrinis pavadinimas. Bet su vienu „bet“, kuris priklauso nuo konteksto, kai norima pažymėti kalavijo ispaniškąją kilmę.

Žodžiu, neretai daugumą siaurų kalavijų su pinta kryžma ir rankos (riešo) apsauga vadina espada (ne tiek, gal pati rankena, kiek susiaurėję ašmenys). Taip dažniausiai vadina paprasčiausiai tik dėl patogumo, nes Ispanijoje užgimė tokio tipo kalavijai (labai greit paplito – net kartais ginčijimąsi ar ne Italijoje, ar Prancūzijoje, kaip pavyzdžiui) su specifiniu bruožu. Tad vietoje ilgų žodžių derinio, naudoja pakaitalą – tiesiog "espada", pabrėždami ispanišką kilmę. Na, o Ispanijos - Vokietijos unijos laikais, vokiečiai itin greitai perėmė šį stilių. Tad neretai net neįmanoma pasakyti kas ką nukaldino ar darė... kur Toledas, ar, kur – Solingenas... vieni kaldino geležtis, kiti ant jų "movė" rankenas... ir taip toliau... Vėliau, jau geležčiai susiaurėjus, ginklui jau palengvėjus, o rankenai tapus gerokai įmantresnei, espada/kalavinjas, pavirto į rapyrą... espada-ropera... Tai tiek.

O Jūsų dėmesiui dvi espados-estoque-kalavijai. Ernando Korteso ir Fernando Pisaro. Antroji  alia Korteso... Kitaip tariant, ji (espada) parodų ir lankytojų dėmesiui išduodama kaip Korteso, tačiau realių įrodymų, jog tai Korteso kalavijas - nėra. Jei gidą priremia prie sienos savo klausimais, jis staiga pasako "...na taip, čia pavyzdys, kokį galėjo turėti Kortesas"... Žodžiu, tiesa kažkur anapus. Bet, tai realus kalavijas apie 107 cm. ilgio. Tiesiog klasika - jo kopijų prigaminta ir prištampuota: pradedant kino filmų ir kolekcininkų poreikiams tenkinti, baigiant rekonstruktoriais...

 Na ir  - Fernando Pisaro (pati pirmoji). Tai realiai priklausęs minėtam markizui ginklas - bendras ilgis apie 110 cm.

Klausimas iš „salės“: kaip atskirti rapyrą nuo kalavijo?

Iš esmės rapyra ir yra kalavijas. Kalavijo atmaina.
Tai siauresnė geležtė. Geležtėjau pilnai praradusi liežuvio formą ir "laužtuvo" funkciją (kacbalgeris, kaip pavyzdžiui), neretai papildomai išlengvinta ir rankena - svarbiausias bruožas: atsiranda rikasas - neužaštrinta geležties dalis, tarsi rankenos pailginimas - leidžia dirbti riešu (XV a. pabaigoje jau neretai pasitaikantis dalykas beveik visoje Vakarų Europoje). Dažniausiai paslėpta rankenos apsaugose. Dvirankės arba pusantrinės rapyros - na, labai retas atvejis. Bet buvo. Kitaip tariant, tai tiesiog jau kalavijas atsiradęs XV a. visiškoje pabaigoje ir, perbėgęs gerą pusantro šimto (gal kiek daugiau) metų, pavirsta į kostiuminį atributą (pavyzdžiui kolišemarą) arba net taip vadinamą „palašą“ (bent jau rankeną perėmė). Beje, muškietininkai (tie trys) originale - kaunasi rapyromis, kaip ir turėjo būti tuo laikmečiu, o ne sportiniais smaigais, kaip gali pasirodyti skaitant lietuvišką vertimą.

 

 Beje, apie tas kilmingąsias rapyras, kuriomis kovėsi garsieji "Trys muškietininkai" galime kalbėti tik nuo XVI a. antros pusės, kokių 1580-tųjų, o iki tol - iš esmės tai tebuvo jos pirmtako raidos ciklas. Būtent nuo tada jos įvairių įtakų pasekmėje įgavo savo gerai pažįstamą pavidalą, o iki tol keitėsi, evoliucionavo ir t.t., kol nepavirto į paprasčiausią kostiuminį smaigą ir išėjo iš istorijos...

Taigi, pirmą kartą, kaip tokia, kaip "espada ropera" (pažodžiui - kalavijas prie aprangos, kaip garderobo dalis) minimas Chuano de Mena (Juan de Mena) poemoje apie 1450 metus, kas leidžia spėti, jog šis ginklas atsirado gerokai anksčiau, bet jau konkretizuotas 1468 m. per hercogo/kunigaikščio Don Álvaro de Zúñiga turto aprašymą. 

 

Iki pat XVI a. trečio dešimtmečio, tai buvo tiesiog šiek tiek siauresnis vienarankis, neretai prabangiau puoštas kalavijas, nei pilnavertis kalavijas skirtas mūšio laukui. Iš esmės dar tuo metu - skirtumai ganėtinai minimalistiniai. Tik jos balansas jau pasidarė labiau skirtas dūrimui, nei kirtimui, nors puikiausiai išsaugo ir galimybę kirsti, ir pjauti, be kita ko. Beje, galimai per Italiją Toledą (manoma, kad pirmąsias pagamino Toledo meistrai) pasiekusios skiavoneskos (schiavonesca) dėka, jos rankena gana anksti taip pat pradėjo skirtis nuo įprastinių kalavijų. Be to, dėka specifinės plaštakos apsaugos, atsirado galimybė ją suimti kiek žemiau kryžmos (uždėti pirštus ant overgaro/ricaso, žr. pav.), turint galvoje, kad jie išlieka apsaugoti, ir daug efektingiau kovoti panaudojant riešą.... na, ir t.t. Tokio kalavijo svoris varijuoja nuo 1 iki 1,3 kg. Na, o visa kita - čia jau - kaip meistras kalaviją pavadino... tuo jis ir šaukiamas... Ypač visokie vėlyvieji kostiuminiai variantai.

 

Beje, pavadinimą "espada ropera" labai greitai perėmė ir prancūzai - pas juos tokio tipo kalavijas - "épée rapière"...

Taigi, iš esmės tos "espados roperos" - tai dar ne rapyra - tai dar tik jų pirmtakas...

Čia, žemiau esančiuose keturiuose paveikslėliuose ankstyvosios "espada ropera", kurias patogumo dėlei, santykinai, galime vadinti rapyromis, kad išskirti iš masės visokių kitokių :

 

 

Pisaro kalavijo replika

Kitas, papildantis, balsas iš salės (tiksliau iš FB komentarų prie šios apžvalgos):

Labiausiai nulengvinta ispaniška ~1600 metais  „espada ropera“ - be 1 kg niekaip. Jų 1,2 -1,6 kg, tai normalus svoris priklausomai nuo tipo. Normalus kalavijo svoris kaip ir turi būti. "Paperheimai" be problemų 1,8. Mūsų Raudonės kalavijas maždaug 1,05 kg.
P.S. Paaiškinu: "Paperheimai", tai "balsas iš salės" galvoje turėjo rapyras su taip vadinama Paperheimo krepšeliu/apsauga. Tokia įmantri ir ganėtinai pilna apsauga atsirado Trisdešimtmečio karo metu ~1630 m. ir pavadinta generolo grafo Paperheimo vardu.

O čia, palyginimui iki Papercheimo išpopuliarintos apsaugos - karininko arba kavalieriaus  "krepšelis" (Cavalier hilt)

~1620 m.

 Ir panašaus periodo saksoniškos rapyrų rankenos

Meistro Chuano Martineso (Juan Martinez) iš toledo darbas  (apie 1600) - ašmenys  Toledo, rankena Solingeno. Svoris 1,5 kg. ilgis 124 cm.

Ir komentaras į kelių terminologijos mėgėjų komentarus apie estoką:

P.S. Na ir dėl „estoko“. Buvau daręs apžvalgą – tad nesikartosiu. Bet, kaip buvau minėjęs tarp prancūzų terminologijos ir ispaniškos yra  keli niuansai. "Estoc" ir "estoque" - čia yra niuansas toks, kad „estoc“ - prancūzai vadina būtent šarvamušį smaigą - "tuck'ą", be užgalandinimo, o ispanai „estoque“ naudoja pažymėdami kalavijo savybę - galimybę durti ar kažkaip panašiai ir tai nereiškia, kad jis beašmenis. Tad štai, tokia rodos smulkmena, o prasmė visai kitokia.

Žodžiu, tai pilnai gali būti dviašmenis kalavijas, kuriuo galima ne tik kirsti, bet ir durti. Na ir dabar, gi dar:  toreodorų  kalavijai ir vadinami jei angliškai, tai "Bullfighting Rapier -Estoque". Tad su ispaniška terminologija viskas tvarkoj - mes tik prie jos nelabai pratę. Čia išdava tokia, kad besimaišant Italijai-Ispanijai-Prancūzijai ir dar kažkiek vokiečiams priėjus savo trigrašį, gavosi šioks toks chaosas. Terminologija panaši, bet reikšmės ir niuansai gali būti kiti. Iš kitos pusės - gi standartizacijos nebuvo - kaip meistras pavadino, taip nepagadino...

Rožinė pilis

Taip, ši pilis iš tiesų rožinė. Bet tai ne „Barbės“ ar pasakų pilis, o reali rūsčių ir smarkių škotų  iš Forbų klano (clan Forbes) pilis - Kraigivaro pilis (Craigievar Castle).

Forbų tartanas

Žiūrint į šią pilį, vis tik, neapleidžia jausmas, kad ‚kolchozinis“ barokas, tai visai ne praeito amžiaus pabaigos išradimas, o jis turi gerokai ir gerokai gilesnes šaknis. Juokauju, žinoma, bet ši pilis iš ties - visai ne viduramžiška ir pastatyta 17-liktame amžiuje (statybos baigtos 1625 m.). Nuo pat pradžių, tai labiau įtvirtintas namams – feodalų gūžta, duoklė tų laikų papročiams. Be abejo, nuo plėšikų ar marodierių joje atsisėdėti buvo galima, nors kiek rimtesnių karinių pajėgų ji, paprasčiausiai, neatlaikytų. Pagal tų laikų realijas, fortifikacijos prasme – visiškas niekas.

Ši pilis Škotijoje, Aberdeno grafystėje (Aberdeenshire). Pastatė Forbų klanaui priklausęs Arberdeno pirklys. Beje, didesnę dalį turtų jis susikrovė iš prekybos su Gdansku (Škotijoje kilmingiems užsiimti prekyba – nebuvo smerktinas ar luomui nepriderantis užsiėmimas). Jo net pravardė buvo „Dancingas“ (Gdanskas) – Gdansko Vilis  (Danzig Willy).

Muchalo pilis

Beje, tame regione yra dar keletas labai panašių pilių ar to pačio stiliaus pilių (gal taip teisingiau): Muchalo pilis (Muchalls Castle), Glamio pilis (Glamis Castle) ir Krato pilis C(rathes Castle). Nors jos priklauso skirtingiems klanams, bet statytojai tie patys: Burneto klanas (Burnet arba Burnett) ir Forbų klanas, buvo draugiški klanai, juos rišo itin draugiški (giminystės?) saitai. Visose pilyse - net interjerai ir lubų skliautai panašūs. Beje, tos lubos labai savotiškos ir įtrauktos į saugojamąjį paveldą.

Glamio pilis

Kraigivaro pilis stovi ant kalvos ir nuo jos matosi aplinkinis slėnis. Kažkada pilis turėjo keturkampį, aptvertą akmenų siena su keturiais bokštais kiemą. Iš keturių bokštų išlikęs tik vienas. Bet ir šį, savo laiku, savininkai dar XIX a. norėjo nugriauti. Tik architektas atkalbėjo, teigdamas, kad šis bokštelis, tai vienas iš geriausiai išlikusių anų laikų statybos pavyzdžių.

Kurį laiką pilis turistams buvo uždaryta dėl remonto darbų: jau gana apleistą pilį 2006(?)

Krato pilis

nupirko Škotijos nacionalinis fondas (The National Trust for Scotland) ir ėmėsi ją atstatinėti. Remontuojant pilį buvo stengiamasi nenutolti nuo jos  pirminės būklės ir ji, dabar, beveik tokia pati, kaip atrodė apie 1820 metus. Viduje labai daug 17-18 a. interjero detalių, baldų, Forbų klano portretų, didelė priėmimų  menė (su milžinišku židiniu), muzikantų menė (patalpa), tarnų kambariai, slaptos laiptinės ir t.t., ir panašiai….

Išlikęs bokštelis (dabar sodininko (-ų) kambarėlis su pagalbinėm patalpom)

Na ir legenda, be abejo. Ji, kaip save gerbianti pilis, turi vaiduoklį.
Žodžiu, buvo kažkada toks lerdas (kiek žemesnis rangas nei baronas, artimesnis baneretui ar tiesiog laisvam ūkininkui) – seras Džonas Rudasis (beje, jo portretas pilyje yra). Šis veikėjas pasižymėjo ne tik nepaklusniais ugniniais plaukais, bet ir ūmiu, ir nesutramdomu charakteriu. Žodžiu, kai buvo kažkoks klanų susitikimas ir pas Forbus svečiavosi Gordonų klanas, kažko įsiutęs Rudasis Džonas užsipuolė vieną iš gordonų (matyt kaip nors ne taip pasižiūrėjo ar repliką kokią numetė) klano vyrukų. Šis, pasak legendos, taip išsigando ūmaus Džono, kad bandydamas išsitraukti kalaviją paslydo ir iškrito pro langą. Iškrito ir užsimušė, bet prieš tai spėjo prakeikti Rudąjį Džoną.

Na, bet kaip ten buvo ar nebuvo, bet nykiomis naktimis Rudojo Džono vėlė šlaistosi po pilį,: girgždina laiptais, skambaliuoja ir kažką pastoviai murma. Turintys geresnę klausą ir mokantys geliškai, sako, jog jis pastoviai keiksnoją tą lemtingą naktį ir jį prakeikusį “gordonietį”…

 

Įžymiosios "škotiškos" lubos

             Bet yra ir kita šios legendos versija - kažkokiu tai mistiniu būdu, nežinia ko, vienas iš gordonų prasmunka į pilį ir pasislepia Rudojo Džono kambaryje (kraujo kerštas? Gordonai ir Forbai pastoviai konfliktavo). Tik Rudaplaukis jį atranda, nuginkluoja ir leidžia pasirinkti - šokti pro langą ar žūti nuo kalavijo. Gordonietis iššoka ir užsimuša, o Rudaplaukis langą užstumia su savo lovos atkalte, kad to įsibrovėlio vėlė pro jį neįlystų. Bet tai nepagelbsti - žuvęs Gordono klano žmogus ir po šiai dienai reikalaudamas keršto klajoja po pilį.

 

          Ir dar mistikos...
Ekonomės ar raktininkės kambariuke esanti lova išraižyta raganų ar, veikiau, mistiniais gelų ženklais. Tai dabar, kaip kam labiau patinka: ar ji buvo ragana, ar tai ženklai skirti apsaugoti nuo piktų dvasių (deja, tų ženklų foto neturiu). Ir, gal, vis tik - pastarieji? Nes vaikšto užuominos, kad kartais šioje pilyje durys pačios darinėjasi, girgžda, laiptai dejuoja, vaikai rauda... girdisi muzika ir praėjusių laikų pokalbių nuotrupos...